Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ simbolis skendi tyloje

Vandens malūnas priklausė vokiečiui Aleksandrui Bodendorfui, kuris buvo vedęs lietuvaitę iš Jurbarko. Vėliau vandens malūnas atiteko Lietuvoje gimusiems jo vaikams.

Per Antrąjį pasaulinį karą vokietis grįžo, tačiau po to vėl turėjo palikti Lietuvą, o po nepriklausomybės atgavimo teises į malūną atgavo jo dukra Erna. Ji buvo viena pirmųjų užsieniečių, Lietuvai skyrusių  daug labdaros.

"Vokiečiai jautė nostalgiją Lietuvai, čia praėjo jų vaikystė, – pasakojo Ramutė. – Ernai mirus, malūnas atiteko jos broliui Albertui. Greta malūno vokiečiai įrengė namukus, dar kelis pastatus, čia vykdavo menininkų susibūrimai."

Istorija apie baltą varną

Lipome dar aukščiau, o Ramutė tęsė pasakojimą: malūnas tarsi tik trumpam apmirė, nors paskutinį kartą jis veikė 1996 m.

"Čia  sverdavo maišus, kabindavo prie grandinių – filme matėte? Maišus traukavo iki trečio aukšto, o šitais kalneliais nusileisdavo maišai jau su miltai, – mostelėjo ranka Ramutė. – Trečiame aukšte supildavo grūdus, naudojant diržus ir oro piltuvėlius jie būdavo pakeliami į ketvirtą aukštą, malūne veikė trys valcavimo mašinos. Sako, kad per dieną kartais sumaldavo net apie 4 tonas grūdų."

Malūno klestėjimo metais, 1934-aisiais, valcais perdirbo 290, o girnomis – 170 tonų grūdų.

"Čia beveik niekas nepasikeitė nuo senųjų laikų, – leisdamasi iš ketvirto aukšto ir rodydama užburiančias malūną apsėmusio ledonešio, Bendorfo šeimos nuotraukas tęsė Ramutė. – Žada, kad vėl kanale tyvuliuos vanduo, greta namuke galės ilsėtis keliautojai. Tiesa, avarijoje tragiškai žuvo Alberto sūnus, o jau į devintą dešimtmetį įkopęs vokietis šiemet Lietuvoje dar nesilankė."

Maslauskiškių vandens malūne vis dar tylu. Ir nors filme "Niekas nenorėjo mirti" mirčių netrūko, tačiau čia velnių ar vaiduoklių niekas nematė.

"Tik trims keturioms paroms apsistoję žmonės krėsdavo vienas kitam pokštus, – nusijuokė R.Poškienė. – Pirmą kartą atvykusiuosius apgaudavo istorija apie baltą varną."

Atvykėliams sakydavo: jei nupirksi buteliuką, pamatysi baltą varną. Žinoma, niekas tuo netikėjo, todėl drąsiai susilažindavo.

Maslauskiškiuose paukščių netrūkdavo, o gudrūs vietiniai ar nuolatiniai malūno lankytojai vieną varną nupurkšdavo kalkėmis.

"Susilažinę pabaidydavo paukščius ir su būriu varnų pakildavo viena balta, – šypsojosi Ramutė. – Žinoma, vėliau lietus nuplaudavo kalkes, balta varna vėl tapdavo juoda, bet lažybos jau būdavo pralaimėtos..."