PROJEKTAI
„Erozija“ nusitaikė į fotomeną
Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Menininkų namuose pristatytas tarptautinis fotografijos projektas „Erozija“ nusitaikė gerokai toliau už tradicinio formato. Jis perša mintį apie naują požiūrį į realybę, kurią norėtume įamžinti.
Blyksniai tamsoje
Trylikai projekto dalyvių - fotografų ir dailininkų bei jo kuratoriams - fotomenininkui Remigijui Treigiui ir menotyrininkui Ignui Kazakevičiui neįdomi erozijos - kaip nykimo - samprata. Jie apeliuoja į kur kas platesnę - tradicijos suvokimo, interpretacijų bei žaismingų imitacijų – erdvę.
Parodų rūmuose įkurdinta projekto ekspozicija skendi tamsoje. Žiūrovui priartėjus prie vieno ar kito eksponato, įsijungia šviesos sensoriai, trumpam apšviečiami tik parodos fragmentai – fotografijos, fotoinstaliacijos, objektai. Nuomonę apie projekto visumą ir šio žaidimo esmę susidarai tik pamatęs Menininkų namuose eksponuojamą Jūratės Rekevičiūtės instaliaciją „Kopijuoti? Draudžiama...“. Į juodo polietileno plėvelę „įvyniota“ visa salės erdvė. Panardinta raudonoje šviesoje, ji baugiai blizga... Ant grindų – daugiau nei 100 atidarytų konservų dėžučių. Kiekvienoje aliejuje plaukioja po išdidintą žmogaus akies vyzdžio fotoatvaizdą...
Blykstė, tamsa, raudona šviesa – taip gimsta fotografija. Tamsa ir šviesa skiria ir jungia. Kartu tai savotiškas masalas žiūrovui, įpratusiam prie tradicinio fotoparodų pateikimo. Bent jau per vernisažą žiūrovas „užkibo“, jam tas žaidimas su šviesa ir tamsa patiko. „Gal ateityje nebereikės jokios šviesos, jis bus nušvitęs“, - juokavo I. Kazakevičius, pristatęs projektą.
Kitame formate
Anot rašytojo Rolando Rastausko, dar prisimenančio devintojo dešimtmečio uostamiesčio fotografų ir literatų bendrus vakarėlius, laikui bėgant fotografija Klaipėdoje emancipavosi, bet netapo mažiau poetiška.
„Erozija – vienas tragiškiausių šio amžiaus reiškinių. Erozija verčia mąstyti apie archyvą, fiksuojančiąją mokyklą, - samprotavo rašytojas prieš atidarant parodą. - Fotografai išsiskiria į dvi stovyklas – vaizduotojus ir fiksuotojus. Garsioji lietuvių fotografijos mokykla buvo vaizduotojų. Bet tuo pat metu iškilo A. Sutkaus archyvų kadrai, čia vėlgi fotografija parodė savo - kaip neišvengiamos archyvo formuotojos – raumenis...“
Suintrigavo ir „Erozijos“ projekto dalyviai, pateikdami netradicinį, rafinuotą žvilgsnį į fotomeną ir jo objektą. Menotyrininko I. Kazakevičiaus teigimu, „projektas transformuoja vieną kertinių fotografijos ir daikto savybių – dokumentavimą. Čia fotografija tampa erdvės dalimi, daiktu, interjero objektu, tradicinės fotografijos vertybės perfrazuojamos į metaforą, simbolį, asociatyvių vaizdų seką, tūrinį objektą, instaliaciją“. Parodoje yra nemaža dozė ironijos, nukreiptos vartotojo požiūrio į fotografiją link.
Išleistas išvaizdus projekto katalogas su tekstiniais autorių ir menotyrininko I. Kazakevičiaus komentarais, kurie padės žiūrovui susiorientuoti „Erozijos“ apimtose erdvėse. Pasižvalgykime po jas...
Nutrina ribas
Projekto dalyvis Eimutis Markūnas savo instaliacijoje „Identifikacija I“ žaidžia stereotipine fototechnikos vertybe - juoda ir balta, kuri betgi, kaip pastebime, lengvai gali būti traktuojama ir kaip socialinis, rasinis pozityvas / negatyvas.
Jurgitos Čenkutės kūrinyje „Mekas veža“ fotografija tampa daiktu, ir vežantis įvaizdis iš tiesų veža. (Austrijoje iš parodos pirmąjį J. Čenkutės riedlentę su J. Meko atvaizdu kažkas sugebėjo negrįžtamai „išvežti“.) Tikrosios vertybės – amžinai jaunas avangardas ir jaunųjų privilegija – riedlentė sykiu su amžina anarchija įgyja kone egzistencinį vienį.
Švedė Nomi Ljungdel savo fotografijomis teigia, jog žemėlapyje nėra laiko sąvokos, o jo ribos nuolat trinamos, keičiamos. Globalinėje išklotinėje ji renkasi savus baikeriškų kelionių nubrėžtus punktyrus.
Klaipėdietis Darius Vaičekauskas eroziją suvokia fizine prasme – fotovaizdą padaugina kelis sykius ir sunaikina, sukarpo į mažus kvadratėlius. Tačiau informacija išlieka, ji revizuojama, sudėliojama, perdėliojama iš naujo kaip dėlionė.
Lenkas Ireneušas Zježdžalka labai techniškai ir faktologiškai fiksuoja erozijos nualintą aplinką. O suomį Vidarą Lindgvistą domina paralelės – kas buvo ir kas yra dabar.
Imituoja, kopijuoja?
Kitas klaipėdietis Anatolijus Klemencovas grakščiai surežisuotame kūrinyje „Sava Japonija. Exite“ ant emalio imituoja dagerotipo stilistiką. O vilnietis Eimantas Ludavičius imituoja techniką, žongliruodamas šilkografija (jos pagrindas irgi fotografija), pieštuku, kinišku teptuku.
Remigijaus Treigio ir Gintauto Trimako kūriniuose tūnantis atminties aižėjimui, trupėjimui lygiavertis monotoniškas leitmotyvas regis tuoj, tuoj irgi nusitrins, kaip ir jų fotografijų paviršius.
Algis Griškevičius ir Dainius Liškevičius, savo reportažais ironiškai nusitaikę į “popsą”, kirbina mintį, ar vertybės, tie amžini kūrybos objektai, nepraranda savo vertės susiliedami su buitimi?.. Įžymus žmogus – tiesiog daiktas, tik detalė mūsų pasaulio interjere, - užsimena D. Liškevičius. Tai pasaulis, kurį trokštame turėti netgi suskaidytą į daugybę plastmasinių šukių. Mūsų žvilgsniai nenustoja ieškoję, fiksavę, dokumentavę...
Anot J. Rekevičiūtės, akys yra kopijavimo įrankis. Instaliacijai pasirinkusi konservų įvaizdį, autorė retoriškai klausia, ar kopijavimas nėra, nebuvo, nebus pripažintas kaip tradicinė fotografijos vertybė?..
„Erozijos“ projektą parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė bei Kultūros ir sporto rėmimo fondas. R. Treigio teigimu, projekto tąsos galima tikėtis po dvejų metų. „Taigi „Erozija“ vyksta ir vyks.
Naujausi komentarai