Eina iš proto dėl laisvamanybės

Protestuoti dabar madinga. Madinga priklausyti neformaliam jaunimui. Jeigu lentynoje stovi Frydricho Nyčės „Taip kalbėjo Zaratustra“ – tobulybė pasiekta. Bet ar tai tikras protestas, ar bent aišku, prieš ką protestuojama?

Legendinės jaunimo grupės „Atika“ lyderis Darius Žvirblis juokauja, kad jei nebūtų korupcijos ir neteisybės – nebūtų ir „Atikos“. D.Žvirblis jau beveik dešimt metų savo kūryba maištauja prieš rožinius masinės kultūros sapnus, kurie neša ne svaigų užsimiršimą, o degradaciją.

Laisvė būti tuo, kuo nori, o ne tuo, kuo tave norėtų matyti reklamos gamintojai, – pasiekiama. Kalbėdama su Dariumi, paslapčia stebėjausi ir žavėjausi. Dažniausiai jauni žmonės maištauja tol, kol gauna gerą darbą. Vėliau nutyla ir nuburbuliuoja į salsvą saviapgaulės pasaulėlį supančioti savo pačių brangiomis kelnėmis. Čia reikalai kitokie – turintis ekonomisto išsilavinimą, kadaise svajojęs studijuoti atominę fiziką, dabar Darius dirba vyriausiuoju finansininku Pajūrio regioninio parko direkcijoje (kaip pats juokais pavadina, „laisvamanių irštvoje“). Kūryba ir protestas nepamiršti.

Mes kalbamės, nes šiandien I. Simonaitytės bibliotekoje - pirmasis dainuojamosios poezijos vakaras. Kartu su muzikantais Jonu Baltoku ir Linu Švirinu sumanytame renginyje tikimasi susipažinti su kuriančiu uostamiesčio jaunimu. O ketvirtadienį „Atika“ pristatys ilgas gimimo kančias kentusį pirmąjį oficialų albumą „Šalin rankas nuo rokenrolo, mama“. Kalbamės, nes kartais reikia plačiai atverti akis ir viską pamatyti, net jeigu tai nėra labai malonu.

- Kaip derini darbą ir muziką?

- Nėra jokios įtampos. Jeigu sėdžiu prie skaičių, nesikankinu, kad norėčiau ištrūkti prie muzikos. Kai paaugi, pradedi suprasti, kad jeigu nori būti laisvas, laisvai kurti ir niekam nepasiduoti - turi iš kažko gyventi.

Jeigu atsiduodi vien darbui, pasidarai kaip kareivis, atsijungia dvasiniai dalykai. Kaip kareivis aš - finansininkas, kaip laisvas žmogus – dainų kūrėjas.

Šiaip ir mano dainose jaučiamas asmenybės susidvejinimas. Aš - toks žmogus. Manyje dera maištinga roko muzika. Einu iš proto dėl laisvamanybės. Džonas Lenonas - mano idealas - maištaujantis žmogus, kuriam nėra autoritetų. O mokykloje buvau labai susižavėjęs tiksliaisiais mokslais, net norėjau studijuoti atominę fiziką. Skaičiai ir muzika – tie du pradai mane valdo.

- O kada muzika pasirodė matematiko pasaulyje?

- Apskritai iki 16 metų visai nesidomėjau muzika. Ji buvo trukdys. Bet kažkada netikėtai prie „Saturno“ kioskelyje nusipirkau „Bitlų“ kasetę. Tiesiog norėjau sužinoti, kas jie. Kai įsijungiau tą kasetę, viskas manyje apsivertė. Ta muzika tokia įtaigi ir laisva. Stengiausi mokslų neapleisti, nes buvau geras mokinys, bet man „stogas važiavo“. Būdavo, grįžtu iš pamokų, užsidedu ausines, ir aš jau – spalvų pasaulyje.

- Kodėl spalvų?

- Muzika man asocijuojasi su spalvomis. Muzika - emocinis užtaisas, ji veikia per jausmus, o ne per sąmonę. Muzika - toks dalykas, dėl kurio virpa nugara. Kai pirmą kartą išgirdau „Yesterday“, man pašiurpo visa nugara. Kas keisčiausia, pastebėjau, kad „Bitlų“ muzika man niekada nepraranda savo galios.

- Supratau, kad „Bitlai“ tau – geriausi. Ką be jų vertini?

- Dabar klausausi labai įvairios muzikos. Atradau 80-ųjų muzikinį „New wave“ judėjimą. Iš tiesų esu septintojo ir aštuntojo dešimtmečių muzikos gerbėjas. Tai - hipių laikų muzika. Jie kūrė būdami dar nesugadinti. Šventai tikėjo, kad gali pakeisti pasaulį. Deja, ties aštuntojo dešimtmečio viduriu ta karta atsibudo, suprato, kad nieko pakeisti nebeįmanoma. Tada jie pradėjo dirbti savo muzikinį darbą.

- Kada pats pradėjai kurti?

- Aš tik 18 metų išmokau groti gitara. Buvo gana sunku mokytis. Dainas kurti pradėjau gal 20 metų. Kai dabar pažvelgiu iš laiko perspektyvos, jos tokios naivios atrodo...

- Garsėji fantasmagoriškais dainų tekstais. Kaip jie gimsta tokie neįtikėtini?

- Kaip beždžionė visada darau tą patį judesį ir man vis nesiseka. Atsisėdu ir sakau, dabar kursiu tekstą – ir man nieko neišeina. Dažniausiai nutinka taip – einu gatve arba važiuoju, pamatau kokią iškabą, reklamą. Iš tiesų reklama, ypač televizijoje, yra fantastiškas šaltinis poezijai. Ten tiek visokio absurdo... Aš jį perdirbu savaip ir gaunu nuostabius tekstus. Nekopijuoju, tai nelabai ir galima padaryti. Tiesiog reklama man padiktuoja, ką daryti.

Iš tikrųjų visos mano dainos yra protestas. Protestas prieš visuomenę, masinį vartojimą. Visa ta tariama laisvė baigiasi ties fizinių poreikių patenkinimu. Ir man atrodo, kad sovietiniais laikais protestuoti buvo kur kas lengviau, nes dauguma žmonių mąstė, kad sovietinė sistema varžo laisvę. Visi buvo sąmoningi. Tačiau dabartinė visuomeninė santvarka yra tokia, kad protestuoti yra pavojinga, nes žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų tas masinis vartojimas veda prie visuotinio degradavimo. Jiems atrodo, kad tai yra laisvė. Man atrodo - nė velnio. Tai - pasaulinis suokalbis: politikui, prekybininkui reikalingas žmogus, kuris nemąstydamas eitų balsuoti ir eitų pirkti.

Mano dainos yra maištas prieš visa tai.

- Dabar itin madinga maištauti. Ar nepraranda maištas savo turinio, kai tampa vien mada?

- Teisingai sakai. Maištas turi būti įsisąmonintas. Jaunimas labai imlus, bet jie neturi gyvenimiškos patirties. Kai esi toks imlus, su tavimi galima daryti bet ką. Pastebiu, kad mūsų visuomenė neturi ką pasiūlyti mąstančiam jaunimui. Kartais atrodo, kad leidėjai, radijo laidų redaktoriai neturi tokio intelekto, kad galėtų formuoti mąstantį žmogų.

Vis dėlto aš manau, kad jaunimas yra didelė jėga. Jis turi potencijos pakeisti esamą situaciją. Jis turi galios padaryti taip, kad daugiau nebeatsirastų jokių minedų. Tie, kas iš to jaunuolio sumanė padaryti žvaigždę, – pasityčiojo ne iš jo, jie pasityčiojo iš mūsų, manęs ir tavęs. Jis pats - tik pėstininkas.

- Jūsų albumo „Šalin rankas nuo rokenrolo, mama“ pavadinimas kaip nors siejasi su Mama Rokenrol?

- Taip. Ji paima žodį, kuris daug ką reiškia mums ir kitiems. Ji suniveliuoja tą vertybę. Neva čigoniška apranga ir muzika – rokenrolas.

Mūsų albumo viršelis - protestas, pavadinimas - protestas, muzika - protestas...

- Albume vien protestas?

- Ne. Yra ir meilės dainų (juokiasi). Iš tiesų albumas stilistiškai labai spalvingas. Skirtingi tekstai, skirtingi įkvėpimai.

- Kokie ateities planai?

- Iš tiesų „Atika“ šituo pavadinimu jau pasakė viską. Tad reikės rimtai pagalvoti, kur suksim toliau. Kurti tikrai nesustosiu, tik laukia kažkokia transformacija.