E. Žvaigždinas: „Širdyje man – tik 25-eri!..“

E. Žvaigždinas: „Širdyje man – tik 25-eri!..“

Šiuos metus, kuriuos klaipėdietis dailininkas Ernestas Žvaigždinas savo gyvenime vadina sidabriniais, jis pradėjo vakar „Klaipėdos galerijoje“ atidarydamas autorinę tapybos parodą. Taip prasidėjo jo parodų maratonas, truksiantis visus šiuos metus ir vyksiantis ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Prancūzijoje bei Vokietijoje.

- Kodėl sidabriniai? Kuo šie metai tokie ypatingi? – paklausėme tapytoją, kuris pastaruosius penkerius metus daug klajoja po kitą žemyną, gimtojoje Klaipėdoje būna tik vasarą ir rudenį, kol čia neužklumpa dargana...

- ...O kai užklumpa, susikraunu lagaminus ir skrendu į Ameriką, kuri man nukrito kaip iš dangaus, – juokiasi dailininkas. – Įlendu į tarpą tarp žiemos ir pavasario, kai čia – jau niūru niūru, važiuoju keliems mėnesiams į Floridą saulės įkvėpti. Gruodį pakabinau savo tapybos parodą Vilniuje, Amerikos centre, kur eksponuojami mano Floridoje nutapyti darbai. Dabar – dar viena ekspozicija uostamiestyje. Sausio pabaigoje abi parodas nusikabinsiu, susipakuosiu daiktus ir pavasariop vėl pakelsiu sparnus į Floridą. Būtų nieko naujo, bet turiu įsipareigojimų. Ir sau, ir meno galerijoms. Pats taip norėjau, niekas jėga neverčia. Bet magiškas skaičius „25“ spaudžia...

- Ak, tai jis šiuos metus sidabru Tau išdabino?

- Ar išdabino, dar pažiūrėsim... O magiškas tai jis tikrai. Žiūrėk, kiek sutapimų: dukart 25-eri – man, 25-eri – mano kūrybai, 25-eri – kaip vedęs, 25-eri – vyresniajam sūnui. Nepaprasti, jubiliejiniai, sidabriniai man šie metai.

- Kaip pažymėsi?

- Gegužę turėčiau iškabinti parodą JAV, gal Niujorke arba Čikagoje, dar galutinai nenuspręsta. Vasarą turėčiau būti Prancūzijoje, – ten irgi planuojama mano tapybos paroda. Rudeniop vyksiu į Vokietiją – savo paveikslus eksponuosiu Hamburge. Iš ten grįšiu į Klaipėdą. Savo jubiliejinius metus norėčiau užbaigti čia, surengdamas solidžią parodą savo gimtajame mieste. Gal pavyks susitarti su Klaipėdos dailės parodų rūmais, kurie jau bus atidaryti po remonto. Šiai parodai norėčiau didelės erdvės, kad galėčiau iškabinti didesnio formato „Floridos etapo“ paveikslus, – ketinu atsivežti visus ir tautiečiams parodyti, ką geresnio per pastaruosius metus nutapiau Amerikoje.

- Viską suspėsi, aprėpsi per vienerius metus? Ir paveikslų tiek daug visoms parodoms turėsi?

- Tempas – beprotiškas, bet aš daug dirbu. Dirbu, vadinasi, gyvenu. Be to negaliu, savo gyvenimo neįsivaizduoju. Tapau tikrai daug. Į dirbtuves kasdien – kaip į darbą. Bet tai nereiškia, kad kasdien „iškepu“ po paveikslą. Gali būti per mėnesį vienas ar du. Kartais ateini, sėdi, žiūri į drobę, mąstai – tai irgi darbas. Aš negaliu gerti vyną ir tapyti. Arba, arba... Esu komunikabilus, bet kokteilių be galo nepakeliu.

- Kas Tave pakrauna kūrybai?

- Kelionės, žmonės, gamta. Floridos subtropinė gamta davė naują impulsą mano tapybai.

- Kokį? Kas pasikeitė Tavo kūryboje?

- Man pačiam sunku spręsti... Sakyčiau, spalvos tapo kaitresnės. Kiti sako, kad mano paveikslai gilesni, tamsesni. Paveiksluose atsirado figūrų – angelo, moters, ko anksčiau nebuvo. Ėmiau tapyti net aktus.

- Gal ir Tavo tapybos stilius keičiasi?

- Nemanau, kad labai stipriai... Tebetapau daugiausia abstrakcijas. Su užuominomis į realybę. Gal tik tų užuominų daugiau. Bet tie mano paveikslai – su tuo pačiu impresionistiniu užtaisu. Vis tiek man pirmas impulsas tapyboje – svarbiausias. Jo pagautas ir tapau. Paskui tik šlifuoju, pridedu kokią detalę ar spalvos. Pirmas įspūdis man – tikras, pats tikriausias bet kame. Kai įsijungia loginis mąstymas, - jau ne tas...

- Ką veiki, kai netapai? Kaip ilsiesi?

- Anksčiau plaukdavau jachta į jūrą. Dabar važiuoju į Ventę su paukščiais pasišnekėti. Turiu du užkampius, kuriuos labai myliu. Florida ir Ventės ragas – yra kur pasislėpt.

- Mėgsti būti vienas?

- Taip. Net labai. Nes tai yra pranašumas. Lengviau kartais išeiti į šurmulį negu būti šurmulyje ir neturėti kur nuo jo pasislėpt. Mano kūrybai reikia vienatvės. Turiu užsidaryti nuo visų ir nuo visko, kad galėčiau tapyti. Štai kodėl dailininkui reikalingos dirbtuvės, kurias aš irgi turiu, – ir čia, ir Floridoje.

- Kas Tave traukia į Ameriką?

- Kaip sakoma, naujos galimybės. Ir tai tiesa. Be to, Floridoje turiu kur gyventi, jau ir bičiulių ten turiu. Amerikoje gerai, kad visi ten – suvažiavėliai, nesunku rasti bendrą kalbą. Smagu pagyventi tame uraganų krašte. Laimė, jie mane kol kas apėjo, nė sykio dar nepakliuvau uraganui į nagus. Kartais pagalvoju, kad būtų įdomu, bet gal nereikia... Be to, ten nuostabi gamta.

Bet emigracija man negresia. Klaipėdoje gimiau, užaugau, surengiau pirmąsias parodas. Visąlaik čia traukia. Čia užgyventa viskas. Čia namai, šeima, tikri draugai. Ameriką išvažinėjau išilgai visą, dabar noriu apkeliauti skersai ją. Jau šiek tiek pažįstu tuos kraštus ir žmones. Ten visi gerovę savo tvarko, pinigus uždirbinėja, veidmainiauja net patys prieš save – kaip gerai aš gyvenu!.. O menininkas negali veidmainiauti. Aš džiaugiuosi galimybe, kad turiu kur nuvažiuoti ir turiu kur sugrįžti. Čia sulaukiu žiemos ir išvažiuoju vėl ten. Man žiemos užtenka trupučio. Nuo Kalėdų iki Trijų karalių man jos – iki kaklo. Vėliau – jau niūru, iki tol – irgi...

- Šeimos, žmonos ar labai pasiilgsti po pasaulį nuolat keliaudamas?

- Pasiilgstu, todėl sugrįžtu. Kaip tas laivas į savo uostą. Ir žmona pas mane į Floridą atvažiuoja per atostogas. Abu sūnūs irgi jau buvo. Jiems nėra kada apie tėvą galvoti, nebent jaunėlis pritrūktų pinigų (juokiasi). Vyresnysis Karolis jau užsidirba pats, jis – biofizikas, dirba ir mokosi toliau, vedęs. Jaunesnysis Ernestas įstojo į Vilniaus universitetą, studijuoja tarptautinį verslą. Jam dar reikia padėti...

- Ar patartum sūnums apsigyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose?

- Nors kartą nuvažiuoti į Ameriką patarčiau bet kam. Bet nėra ten stebuklų. Ten kitoks gyvenimo būdas. Ne kiekvienas prie jo įpras. Čia žmonės – šiltesni, nuoširdesni, nors nuvargę. Jei lietuviai daugiau pakeliautų po pasaulį, atsigautų. Sūnums patarčiau, kai susitvarkys savo gyvenimus čia, daug keliauti.

- Kelionės, sakai, keičia žmones. Ar Tu pasikeitei?

- Manau, kad taip. Bet aš keliauju ne vienas, o su savo paveikslais, jų parodomis. Lygiai prieš metus, Lietuvos kultūros atašė Arvydo Juozaičio pakviestas, buvau Kaliningrade. Dvi parodas esu surengęs Čikagoje: vieną – O.Balzako muziejuje, kitą – Pasaulio lietuvių centre. Dar jų būta Kopenhagoje, Brėmene...

- Esi sakęs, kad Tau paroda – kaip išpažintis. Ką dabar išpažįsti?

- Spalvą... Spalva man svarbiau už figūrą. Bet, matyt, atėjo laikas keistis, todėl figūrų daugėja. Kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių (juokiasi). Dabar man – persilaužimo etapas. Jis jau pritvinkęs. Turiu slaptą užgaidą – pastudijuoti sakralinį meną. Noriu į savo paveikslus įvesti amžinų tiesų temas.

- Dėkui už pokalbį ir teišsipildo Tavo norai jau šiais, sidabriniais Tau metais.

- Viliuosi, kad taip ir bus, nes širdyje man – tik 25-eri.