Autoritetingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės istorijos tyrinėtoja Marija Matušakaitė yra pristatyta Nacionalinei kultūros ir meno premijai

Kapitalinį M.Matušakaitės veikalą „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ smalsus ir išprusęs skaitytojas gali skaityti kaip epinį istoriografinį romaną, kuriame persipina luomai ir mados, politika ir karai. Ši monografija – tik vienas iš daugelio jos darbų, kuriuose gilinamasi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinį palikimą: senuosius portretus, skulptūrą, drožybą, sakralinį meną.
Pernai išėjo dailėtyrininkės „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“, o dabar leidyklai ji jau yra įteikusi naują knygą.

Su bitės darbštumu

Medžiagos savo knygoms mokslininkė randa ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Garbaus amžiaus dailėtyrininkė į tas keliones leidžiasi viena, lydima tik savo ištikimo talkininko fotografo Klaudijaus Driskiaus.
„Baltarusiai elgiasi gana draugiškai. Jie nesako – čia mūsų paveldas, o pripažįsta, kad jis bendras, nes bendra buvo valstybė, kurioje gyveno mūsų protėviai.
Savo naujausiai knygai apie senuosius antkapinius paminklus radau Baltarusijoje labai įdomių kryžių.
Lvovo muziejaus saugyklose yra didelis LDK didikų portretų rinkinys, bet kol kas nepavyko prie jo prieiti. Turtingiausios Ermitažo saugyklos – juk po sukilimų Lietuvos-Lenkijos valstybėje daug didikų portretų buvo išvežta į Rusiją. Tačiau su Ermitažu susitarti, kad įsileistų, gana sunku“, – apie istorijos kruopelyčių paieškas pasakoja dailėtyrininkė.
Nors dr. M.Matušakaitės tyrinėjimų barai platūs, drabužio raidai juose tenka itin garbinga vieta. Fundamentalus veikalas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aprangos istoriją apvainikavo kaunietės dailėtyrininkės trijų dešimtmečių triūsą. Medžiagą šiai knygai ji pradėjo kaupti seniai: dar tada, kai dirbo Vilniaus modelių namų ir Kauno „Mados“ siuvimo fabriko vyriausiąja dailininke, dėstė drabužių ir avalynės istoriją tuometinio Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų drabužiai, jų raida iki tol buvo netyrinėti, tad Marijai Matušakaitei teko imtis užpildyti baltą istorijos dėmę. Medžiagą monografijai ji rinko Vilniaus bibliotekų, daugiausiai Mokslų akademijos, senųjų leidinių skyriuose, rankraščių archyvuose. „Sukaupiau šešias storas bylas išrašų iš įvairių šaltinių. Tačiau aplinkybės ilgai kliudė imtis tos knygos. Paskui pamačiau, kad niekas kitas, be manęs, ta medžiaga negalės pasinaudoti. Kai ką tuose išrašuose, laikui bėgant, pati ėmiau primiršti. Taigi sėdau prie knygos rankraščio“, – pasakoja monografijos „Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“ atsiradimo istoriją jos autorė.

Vyrai buvo puošeivos

Iki pat devynioliktojo amžiaus vidurio, kai iškilo naujas luomas – buržuazija, visoje Europoje mados kryptį diktavo vyrai, nes jie rinkdavosi į karalių dvarus, politines derybas, medžiokles, kariavo ir keliavo. Moterų drabužiai taip greitai nesikeitė, kadangi jos didžiąją dalį laiko praleisdavo namuose. Ne išimtis šia prasme buvo ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pastebi M.Matušakaitė.
LDK įvairiu laiku vilkėti drabužiai atspindi politinius santykius, prekybą, karališkąsias vedybas, netgi karus. Dailėtyrininkės teigimu, mūsų protėvių aprangą veikė Krymo chanatas, Rusija, Vengrija, ypač valdant Steponui Batorui. Per karalienės Bonos dvarą plito itališka mada. Vilkėti vokiški, ispaniški drabužiai – taip jie vadinti dvarų inventoriuose. XVI amžiuje ne tik LDK aukštuomenė vilkėjo vakarietiškai. Pasak aprangos istorijos tyrinėtojos, jau ir bajorai stengėsi taip rengtis. Dėvimi drabužiai atspindėjo jų savininko padėtį visuomenėje, o valdančiosios klasės privilegijas palaikė specialūs įstatymai. Miestelėnai negalėjo puoštis šermuonėlių kailiais kaip didikai.
„XVII šimtmetyje mūsų protėvių drabužiams įtaką darė Nyderlandų, vėliau Prancūzijos mados, kurias paskleidė už Žečpospolitos karaliaus Vladislovo Vazos ištekėjusi prancūzė Marija Liudvika. Tik tada paplito dekoltuotos suknelės, iki tol laikytos nepadoriomis. XVIII amžiuje galutinai įsitvirtino prancūziška mada, nors šnekamąja kalba tie drabužiai vadinti vokiškais“, – pasakoja dailėtyrininkė.

Istorijos verpetuose

„Mada ypač keitėsi per karus. Kiekvienas susidūrimas su priešu atverdavo kelią jai migruoti. Kariai iš savo žygių atsiveždavo kitų kraštų drabužių. XVI amžiuje didikai puldinėjo netgi savo artimus kaimynus. Per tokius vietinius karus drabužiai irgi pakeisdavo savo šeimininką“, – dėsto M.Matušakaitė.
Pasak drabužių istorijos žinovės, žuvę priešai būdavo be skrupulų nurengiami – tais laikais niekam ir į galvą neateidavo brangią aprangą užkasti į žemę. Juk drabužiai buvo siuvami iš vertingų medžiagų – šilko, vilnos, odos, kailių, susagstomi prabangiomis sagomis.
Puikus žinių apie aprangą šaltinis yra senieji portretai, sako M.Matušakaitė. Inventoriuose, testamentuose, teismo bylose randami drabužių apyrašai, nurodantys jų spalvą, audinį, puošybą, nors ir labai išsamūs, vis vien negali atstoti vaizdo. „Tačiau XVI amžiuje autentiški portretai dar buvo reti. Atėjus į madą didikų portretų galerijoms, dailininkai seniai mirusius užsakovų protėvius apvilkdavo savo laikų drabužiais“, – atkreipia dėmesį aprangos istorikė.
M.Matušakaitė apgailestauja, kad kai kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštuomenės portretai prarasti negrįžtamai. „Po sukilimų Rusijos imperija keršijo maištavusiems didikams: kai kurių atvaizdai buvo sunaikinti asmeniniu carų įsakymu“. Tačiau dailėtyrininkė įsitikinusi, kad dalį Lietuvos-Lenkijos valstybės aukštuomenės portretų galerijų istorijos audros yra nubloškusios į Vakarų Europą, tad tyrinėtojai staigmenų dar gali tikėtis. „Paulius Galaunė Prancūzijoje yra aptikęs ir įsigijęs katalogo iliustraciją, kurioje – italų dailininko tapytas Barboros Radvilaitės atvaizdas, XX amžiaus pradžioje parduotas iš varžytinių. Manyčiau, kad Europos šalyse gali būti ir daugiau mums nežinomų Barboros bei galingos Radvilų giminės portretų“, – svarsto autoritetinga dailėtyrininkė.

Bajorystės neafišuoja

Baigusi Kauno valstybinį universitetą tuomet, kai jis dar nebuvo iškeltas į Vilnių, M.Matušakaitė įgijo inžinierės architektės diplomą. Tačiau jos interesai nuo pat jaunystės buvo platesni nei vien darbas įvairiose projektavimo įstaigose. Todėl vėliau ji neakivaizdiniu būdu baigė meno istorijos studijas Vilniaus dailės institute, paskui apsigynė disertaciją.
„Mėgau piešti, kaip ir kiekviena jauna moteris, domėjausi mada. Ypač patiko modeliuoti vaikų, moterų darbužius. Kadangi Lietuvoje tada madų žurnalų dar nebuvo, savo piešinius siunčiau į Maskvoje leistus „Žurnal mod“ ir „Modeli sezona“, ir jie ten buvo spausdinami. 1958 metais sąjunginiame konkurse laimėjau premiją už geriausius įvairios paskirties drabužių modelius. Po to buvau paskirta Vilniaus modelių namų meno vadove. Ėjau tas pareigas porą metų. Nelabai patiko: tai buvo gana neįdomus administracinis darbas. Grįžusi į Kauną sulaukiau pasiūlymo dėstyti kostiumo istoriją Politechnikos institute“, – sklaidydama senus piešinius su savo sukurtais modeliais pasakoja pašnekovė.
Kukliame bute M.Matušakaitė sutalpina visus savo archyvus, literatūrą. Dokumentų -ar nuotraukų, bylojančių apie jos bajorišką kilmę, neeksponuoja, nors galėtų tuo pasididžiuoti. „Mano močiutė Tvirbutaitė turėjo herbą. Giminaičiai domėjosi genealogija ir išsiaiškino, kad Tvirbutų bajorystės šaknys siekia XV amžių. Tačiau aš tam neteikiu ypatingos reikšmės. Svarbu yra pačiam ką nors padaryti“, – santūriai šyptelėja autoritetinga dailėtyrininkė.