Vieną iš tokių kūrybinių sumanymų galima išvysti Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklyje vaikams „Karalių pasaka“. Čia atgimsta visa M. K. Čiurlionio šeima: vargonininkas ir bažnyčios chorvedys tėvas, mama, aštuoni broliai ir seserys, skamba menininko kurta muzika.

Apie spektaklio idėją, šiandienos vaikų ir jų tėvų santykį su M. K. Čiurlionio kūryba, genijaus prigimtį ir kitomis originaliomis mintimis dalijosi spektaklio kūrybinė komanda: režisierė Milda Mičiulytė, dailininkas Artūras Šimonis, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, pjesės autorė Daiva Čepauskaitė, lėlių režisierius ir choreografas Eugenijus Slavinskas.

Vaiko kūrybiškumo istorija

Režisierė M. Mičiulytė pasakoja, kad idėja sukurti M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui dedikuotą spektaklį gimė dar prieš porą metų. „Tada pagalvojau, kad norėčiau sukurti spektaklį apie begalinį vaiko kūrybiškumą ir apie tai, kad vaikai gimsta kūrybingi, o ne yra kūrybiškumo išmokomi“, – pasakojo menininkė.

Tad M. K. Čiurlionio figūra tapo forma spektakliui, kurio turinys – vaikystė ir joje gimstantis kūrybiškumas. „Norisi parodyti Kastuko vaikystę paprastą, smagią, vaikišką – tokią, kokia ji ir buvo. Tačiau nepamirštant pabrėžti, kad jis augo šeimoje, kuri jo talentą ir kūrybą be galo skatino, tėvai jam, jo broliams ir seserims sukūrė puikią aplinką ir atmosferą muzikai ir dailei pasiekti geriausias įmanomas formas“, – pasakojo režisierė.

Pjesės „Karalių pasaka“ autorė D. Čepauskaitė sako ėmusi kurti pjesę išgirdusi teatro atstovų klausimą: kas turi atsitikti žmogaus vaikystėje, kad jis užaugtų genijus? „Priėmiau šį klausimą kaip iššūkį, bet pradėjusi skaityti apie M. K. Čiurlionio vaikystę labai greitai supratau, kad aiškaus atsakymo nėra ir negali būti. Jei bandyčiau rasti kokį nors genialumo receptą, labai suprimityvinčiau tą unikalų pasaulį. Taigi, atsakymą žino tik žvaigždės. Mes pasakojame nuostabią vaikystės ir vaizduotės pasaką“, – šypsosi D. Čepauskaitė.

„Ištarus M. K. Čiurlionio vardą, mes iš karto įsivaizduojame ūsuotą susimąsčiusį genijų, bet juk jis kažkada buvo vaikas, krėtė pokštus, išdaigas, draugiškai šaipėsi iš savo brolių ir seserų, taigi gali būti artimas ir suprantamas bet kuriam vaikui. Aš pirmiausia norėjau papasakoti ne apie gilias mintis, bet apie vaiką Kastuką, gražią jo šeimą, sklidiną meilės, šilumos ir muzikos, apie jo ypač gražų ryšį su mama, apie meilę namams ir gimtinės gamtai. Vaikystė visada yra spalvinga ir gyva“, – apie pjesės idėją pasakoja autorė.

Nekasdieniai sprendimai

Didžiąją spektaklio, paremto M. K. Čiurlionio sesers Jadvygos prisiminimais, dalį skamba genijaus muzika (kūriniai „Miške“ ir „Jūra“). Naudojami objektai, lėlės, pasitelkiama bunraku technika – sudėtingas japonų lėlių valdymo menas, kai vieną lėlę valdo net trys aktoriai. Pasitelkus šią techniką scenoje atgyja ne tik personažai, bet ir gyvūnai,  kartais atrodantys gyvesni už pačius aktorius. Spektaklyje atkuriamos scenos iš dailininko paveikslų: sukuriami „gyvi“, judantys vaizdiniai, kurie kalbasi su mažuoju Kastuku ir žiūrovais, kviesdami į emocinę, kūrybinę pažintį su M. K. Čiurlioniu.

Kaip teigia M. Mičiulytė, Kastuko vaikystės istorija pasakojama labiau vizualiai ir muzikaliai, spektaklyje teksto nedaug, o bunraku lėlės, kurių kiekvieną valdo trys aktoriai, sukuria daugeliui nematytą reginį.

„Supratau, kad, statant spektaklį apie kompozitorių ir dailininką, tekstas turi likti nuošalyje. Tik proceso viduryje priėjome prie D. Čepauskaitės pjesės, pasiėmėme iš jos teksto tiek, kiek mums atrodė reikalinga“, – kūrybos proceso ypatumais dalijosi režisierė.

Kūrėjai tikisi, kad „Karalių pasaka“ ne tik leis kitaip pažinti M. K. Čiurlionį, bet ir padės atrasti savo kūrybiškumą, suprasti, kad kiekvienas vaikas gali sužibėti, jei jo talentui sukuriama erdvė augti.

Kitoks ir labai įdomus

Paklausta, ar šių dienų intensyvių vaizdų ir garsų pasaulyje gyvenančius vaikus gali sudominti pastelinių spalvų ir ramių garsų M. K. Čiurlionis ir teatrinės lėlės, spektaklio režisierė sako, kad būtent šios spektaklio savybės ir turėtų labiausiai paveikti žiūrovus.

Spektaklyje atkuriamos scenos iš dailininko paveikslų: sukuriami „gyvi“, judantys vaizdiniai, kurie kalbasi su mažuoju Kastuku ir žiūrovais, kviesdami į emocinę, kūrybinę pažintį su M. K. Čiurlioniu.

„Būtent dėl to, kad šiais laikais vaikai gyvena judančių, ryškių ekranų ir trankių garsų apsuptyje, šis spektaklis turėtų padėti nurimti, išgirsti ir pamatyti. Teatras tai galėjo padaryti visada, o šį meną siejant su M. K. Čiurlionio asmenybe, jo muzikos ir dailės galia, galima pasiekti dar didesnio įtaigumo“, – sako M. Mičiulytė.

Jai pritaria ir lėlių režisierius, choreografas E. Slavinskas: šiame spektaklyje kuriama erdvė, kurioje vaikai gali pailsėti nuo informacijos pertekliaus.

„Per vizualumą, garsą ir judesį kviečiame juos pasinerti į pasaulį, kuriame nereikia skrolinti, o tik būti. Net jei pradžioje tai jiems atrodys neįprasta, vaikai greitai įsitrauks, jei tik jiems duosime pakankamai laiko, – sako E. Slavinskas. – Kaip juos sudominti gilesniais dalykais? Galbūt nebijoti lėtumo. Kalbėtis su vaikais ne apie tai, kas vyksta ekrane, bet apie tai, ką jie jaučia, ko jie bijo, apie ką svajoja. Duoti jiems patirti tylą. M. K. Čiurlionis čia puikus vedlys.“

Išskirtinis tėvų vaidmuo

Dailininkas A. Šimonis taip pat pastebi, kad ir vaikų, ir suaugusiųjų domėjimosi laukas priklauso nuo jų tėvų, auklėjimo principų ir pačių žmonių savybių. „Vieni gali būti labai gilūs ir jautrūs, o kitiems M. K. Čiurlionis gali būti visiškai neįdomus – tai pasakytina tiek apie vaikus, tiek apie suaugusiuosius. Manau, tai priklauso nuo vidinės kultūros, emocinės patirties. Mes irgi kažkada buvome vaikai ir vieni rinkomės skaityti knygas, kiti – lakstyti kieme ir tai nėra nei blogai, nei gerai“, – sako jis.

Tėvų vaidmenį formuojant mažo žmogaus tapatybę pabrėžia ir kompozitorius M. Bialobžeskis. „Įvairiaformis triukšmas – mūsų pasaulio sudedamoji dalis, nuo jo juk nepabėgsi. Tačiau parodyti tame triukšme ką nors svarbaus, įdomaus, kitokio – suaugusiųjų pareiga ar bent jau galimybė tai padaryti. Vaikai gyvena savo pasaulyje ir pasaulyje, kurį jiems pasiūlo tėvai. Priklausomai nuo jų, jis gali būti labai įvairus ir tikrai nebūtinai paviršutiniškas. Pasaulis kiekvienam vaikui kitoks. Jei M. K. Čiurlionis būtų turėjęs galimybių įsigyti geresnių dažų, gal būtų tapęs labai ryškius paveikslus?“ – klausia jis.

Ne tik vaikams

Kūrėjai pastebi, kad dažnai būtent vaikams skirti kūriniai suaugusiesiems padeda geriau pažinti tam tikrus menininkus ar meną apskritai.

„M. K. Čiurlionis daugeliui suaugusiųjų galbūt lieka kažkur toli – kaip garsus vardas, bet nepatirtas pasaulis. Šis spektaklis gali tapti puikia proga jį atrasti ar atrasti iš naujo – ne per teoriją ar knygas, o per pojūtį, vaizdą, garsą. Galbūt tai net svarbiau suaugusiesiems – sustoti, pasinerti į vaizduotės pasaulį, kur viskas nėra logiškai paaiškinama, bet jaučiama. Tai kvietimas prisiminti save vaikystėje, kai kūryba buvo natūrali būsena. Spektaklis gali tapti tiltu į šį primirštą jautrumą – tiek vaikui, tiek suaugusiajam“, – sako E. Slavinskas.

„Mano pagrindinis siekis yra po spektaklio besitęsiantis dialogas tarp tėvų ir vaikų. Noriu, kad jie kalbėtųsi, vienas kitam paaiškintų savo amžiaus grupei suprantamus dalykus“, – priduria režisierė M. Mičiulytė.

Kūrybinė komanda, remdamasi M. K. Čiurlionio sesers Jadvygos atsiminimais, leidžiasi į jautrią, šviesos kupiną kelionę – ieškoti atsakymo į klausimą: kaip vaikystėje formavosi didis menininkas? Pasitelkdami vaikams artimą perspektyvą, kūrėjai pasakoja M. K. Čiurlionio gyvenimo istoriją nuo pat pirmųjų metų – kai mažasis Kastukas augo gausioje, šiltų tarpusavio santykių kupinoje šeimoje.

J. Čiurlionytės pasakojimuose atsiskleidžia ne tik artima ir mylinti aplinka, bet ir išskirtinis tėvų požiūris į vaikų kūrybiškumą, – jie skatino svajoti, pažinti pasaulį, ieškoti savęs. Spektaklio kūrėjai tiki, kad kiekvienas vaikas gimsta su kūrybos kibirkštimi, o ją puoselėjanti aplinka gali įžiebti tikrą kūrybos ugnį.

M. K. Čiurlionis dažnai suvokiamas kaip didis, net mistifikuotas kūrėjas, tačiau šiame spektaklyje į jį žvelgiama kitaip – kaip į Kastuką, smalsų, jautrų, kartais nenuoramą vaiką, kurio pasaulis buvo pripildytas muzikos, spalvų ir begalinės vaizduotės. Žiūrovai kviečiami pažinti ne genijų iš vadovėlių, o vaiką, kuris labai artimas kiekvienam iš mūsų – su savo džiaugsmais, klausimais, atradimais.

Scenoje muzika tampa spalvomis, o paveikslai – garsais ir natomis. Žiūrovai kviečiami patirti, kaip gimė M. K. Čiurlionio kūryba, kaip vaikystė formavo garsiausius jo darbus. Spektaklyje naudojami objektai, lėlės ir bunraku technika – sudėtingas japonų lėlių valdymo menas, kuriame vieną lėlę valdo net trys aktoriai. Dėl šios technikos scenoje atgyja ne tik personažai, bet ir gyvūnai, kurie kartais atrodo gyvesni už pačius aktorius.

Spektaklis pripildytas švelnių, poetiškų akimirkų, humoro, fantazijos, taip pat ir netikėtų – kartais net magiškų – personažų. Kūrinys kviečia ne tik pažinti M. K. Čiurlionį, bet ir atrasti savo kūrybiškumą, suprasti, kad kiekvienas vaikas gali sužibėti, jei jo talentui suteikiama erdvė augti.

Kas? Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Karalių pasaka“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Gegužės 25 d. 12 val.