Per balas pas Joulupukį, arba Šiaurėje – viskas kitaip

Spėjome prigriebti dovanėlių

Ir visai nesvarbu, kad Ranua zoologijos sode nespėjome deramai aplankyti Suomijos šokolado magnato Fazerio namuko, nors jame gausus ir pigiausias visoje Suomijoje šokolado pasirinkimas. Nesvarbu ir tai, kad vis važiavome, o pavalgyti šilto maisto nebuvo kada, nes arba bėgome, arba sėdėjome autobuse, o mūsų, pasak agentūros, komfortiškame autobuse karštu vandeniu buvo galima naudotis tik autobusui sustojus.

Nesvarbu ir tai, kad gidas nežinojo, kokias dovanėles Joulupukis gali paruošti vaikams (žinoma, už atitinkamą tėvelių piniginės paploninimą – red. past.).

Susitikimui su Joulupukiu buvome pasirengę, nes bėgdami šlapiu Suomijos sniegu spėjome pačiupti tai, kuo Joulupukis galės nudžiuginti mūsų mylimus vaikus. Ar dar turime jėgų? Turėjome, nes dėtis tai nebuvo kur – tik lietumi nulytas ledas Joulupukio biuro aikštėje ir džiaugsmu degančios mūsų mažųjų akys.

Valanda eilėje

Be jokios abejonės, vidinio pasitenkinimo akimirka aplankė ir mus. Suvokimas, kad stovime poliarinio rato kirtimo vietoje suteikė antrą kvėpavimą. Virš visos Joulupukio pramogų aikštės driekėsi lemputėmis nušviesta juosta, žyminti, kurioje vietoje yra poliarinio rato riba. Vienas žingsnis – ir stovi vienoje pusėje, žingsnis atgal – jau grįžai iš už poliarinio rato.

Ne visa valanda pasivaikščiojimo po vandenį ant ledo arba suvenyrų parduotuvėles, kavinukes, Joulupukio paštą, ir pagaliau prasivėrė paties svarbiausio šioje vietoje – Joulupukio – biuro durys. Elfai pakabino mūsų šlapius drabužius ir priėjome vietą, iš kurios pamatėme nusidriekusią eilę prie paties pačiausio kabineto durų.

Eilėje užtrukome lygiai valandą. Turėjome laiko apžiūrėti voratinkliais nuklotas Senio knygas, jam atsiųstus vaikų laiškus, pačioje didelio pastato pastogėje besisukantį, amžinybę simbolizuojantį ratą, ir štai mes jau prie pat įėjimo pas jį.

Didysis susitikimas

"Laba diena", – mandagiai pasisveikino elfas. Mačiau, kad mano vaikai jaudinasi, nors devynerių sūnus, rodės, jau pragmatiškiau vertina Kalėdų Senelio stebuklus. "Bet juk čia net ir pats patiki esant Kalėdų Senelį", – prisiminiau liaupsinančius pasakojimus.

Kol su Joulupukiu fotografavosi prieš mus eilėje stovėjusi močiutė su anūke, mes rankomis perbraukėme šlapius savo plaukus ir išsirikiavome didžiajam susirinkimui. "Hello!" – vaikams rankas paspaudė vienu populiariausių pasaulyje herojumi išrinktas Joulupukis.

Klestelėjome šalia. Du fotoaparato spragtelėjimai, ir mes laisvi. Vaikai šypsodamiesi atsisveikino su Joulupukiu. Už 30 eurų nusipirkome ką tik iškeptas nuotraukas su Joulupukiu. "Jis nekalbėjo lietuviškai", – nusiminė dukra, tačiau, kuprinėje aptikus du minkštus pliušinius haskius, vaikų nuotaika pasitaisė. Veidus išpuošė šypsenos. Vis dėlto įspūdžiai lietis pradėjo tik grįžus namo į Lietuvą.

Haskiai – jėga

Joulupukio tėvynėje mūsų laukė dar vienas išbandymas – pasivažinėjimas haskių kinkiniais. Buvo jau tamsu, kai autobusas įsuko į, atrodo, sunkiai išvažiuojamą Suomijos miško keliuką. Kai sustojome, gidas liepė laukti autobuse. Čia sužinojau naujieną – haskių kinkinį turėsiu vadelioti pati.

Neslėpsiu – išsigandau. Dar labiau išsigandau, kai po ilgo laukimo autobuse pažliugusiu keliuku pasiekėme haskių fermą. Tamsu, šunys skalija. Trumpas instruktažas, po kurio turėjau įtikinti save ir dukrą, kad viskas gerai. Ramiau jaučiausi, nes kinkinyje priešais mačiau vyrą su sūnumi, o prieš juos – instruktorę.

Tačiau tai buvo ramybė prieš audrą. Lenkiu galvą prieš tuos penkis haskius, kurie tempė mūsų roges. Jie lėkė kaip pašėlę. Pirmi kelio ruožai buvo sniegingi. Net bandžiusi atsisakyti važiuoti dukra ėmė rėkti iš smagumo. Tačiau labai greitai ausis pasiekė vyro perspėjimas: "Neišsigąsk, bala!"

Iššūkiai įkvepia

Bala tęsėsi beveik iki pat numatytos trasos pabaigos. Jau ir taip šlapius batus nuolat pildė vanduo. Pavažiuojame, sustojame. Dažniausiai – baloje. Laukiame, nes tai reiškia, kad kam nors nutiko kažkas netikėto. Vėl važiuojame. Reikia padėti haskiams ir atsispirti. Koja ir vėl tekšt iki kelių į balą.

Bet palyginti su tuo, kai mūsų rogės pakibo ant medžio šaknų, tos balos buvo mažytis nepatogumas. Surikau vyrui, kad kabu, ir supratau, kad jis negalės ateiti ir man padėti – nukėlus koją nuo rogių stabdžių, haskių kinkinys su sūnumi rogėse pasileis savo keliais.

Dukros paprašiau, kad laikytųsi. Nukėliau koją nuo stabdžių suvokdama, kad šunys tuoj pat ims lėkti, čiupau roges, nukėliau nuo šaknų ir užšokau jau ant siauru pažliugusiu keliuku skriejančių rogių. Ar jos buvo sunkios? Nežinau, bet sakė, kad sunkios.

Grįžome sveiki

Kai po pasivažinėjimo haskių kinkiniais susitikome visa šeima kartu, stipriai apsikabinome. Vaikai verkė. Sakė, ir iš džiaugsmo, ir iš baimės. Čiuptelėjau vaikų drabužius. Apatiniai buvo šlapi. Tačiau sulaikyti mažylių jurtoje, kurioje degė laužas, ilgai negalėjau. Prie jurtos šmirinėjo haskiai. Geri ir švelnūs kaip katinai.

Šis važiavimas paliko neišdildomą įspūdį. Kitiems grupės keleiviams instruktoriai parinko jau kitą maršrutą. Jie nepakibo ant šaknų, tačiau sušlapo iki paskutinio siūlo. Ar galvojau apie savo ir vaikų saugumą? Tuo metu ne. Antrą kartą taip nebenorėčiau rizikuoti, tačiau palėkti haskių kinkiniu kur nors snieguotame Ignalinos miške tikrai norėčiau.

Kelionė atgal po viso to, ką patyrėme, buvo labai rami. Vieną vakarą netgi spėjome apsilankyti pirtyje Suomijos viešbutyje. Dar aplankėme Rygą ir, iki Naujųjų metų likus keturioms valandoms, jau mėgavomės savo namų šiluma. Nepaisant visų nesklandumų, dėk kurių,  ko gero, tektų prie sienos remti kelionės organizatorių, džiaugiuosi vaikus nuvežusi pas Joulupukį, gyvenantį ant poliarinio rato ribos.