„Auksiniu ženkliuku“ įvertintą kaunietį skulptorių S.Žirgulį vieni vadina klasiku, kiti – modernistu

Tarp trijų Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimu „Auksiniu ženkliuku“ įvertintų menininkų – kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis. Garbingą apdovanojimą jis pelnė už paminklą pasipriešinimo aukoms atminti „Nurimęs varpas“ Alytuje.

Menininko darbų spektras platus – nuo subtilių mažosios plastikos iki monumentaliosios skulptūros kūrinių. Per kelis nepaprastai intensyvaus darbo dešimtmečius daugelis jų praturtino šalies meno aukso fondą.

Nesušukuotas būdas

Tiek šio kūrybingo menininko šalininkai, tiek jo kritikai, kad ir paradoksalu, sutaria dėl esmės: įvairi, daugiabriaunė skulptoriaus raiška yra išskirtinė, įplieskianti karštas diskusijas, verčianti ja sekti, o kartais – pamėgdžioti. Kolegas žavi meistriškai naudojamos skirtingos medžiagos, originalus jų prigimtinės psichologijos atskleidimas.

Artimiau pažįstantieji menininką sako, kad ir jį patį, vaikščiojančią pasaulinio meno enciklopediją, sunku apibūdinti. Vieniems jis – puikiausias piešėjas ir formos meistras, kiti žavisi jo filosofijos ir literatūros žiniomis, treti šypsodamiesi įspėja, kad su S.Žirguliu geriau nesėsti prie šachmatų lentos ar ginkdie neužsimauti bokso pirštinių – prakiši. O dar kiti jį pažįsta kaip principingą Kauno miesto tarybos narį.

Ženklai mieste

S.Žirgulio kūrinių rastume daugelyje šalies miestų. Nemažai jų ir Kaune. Istorinės Prezidentūros kiemelyje tarp kitų tarpukario Lietuvos vadovų – S.Žirgulio sukurta dokumentiškai tiksli Prezidento Kazio Griniaus statula, praeivių žvilgsnius patraukia memorialinės lentos, ženklinančios iškilių miestiečių pėdsakus Kaune. Jas kurdamas S.Žirgulis pasinaudojo savąja puikaus portreto kūrėjo patirtimi (atminimo lenta V.Dubeneckiui, A. ir P.Galaunėms), kitose jis – konceptualaus ženklo meistras (atminimo lenta „Fluxus“ teoretikui Jurgiui Mačiūnui).

Žmogus menininkui – didžioji mįslė, todėl ir koncentruojasi į individualybės išryškinimą, personažo charakterį, dvasios prigimtį. Vieni puikiausių portretų – kultūrininko Balio Buračo, didelės meninės įtaigos kūrinys – tragiškai žuvusio bičiulio skulptoriaus Vyto Juzikėno portretas („Užmarštis“), kitokios stilistikos – akademiko Tado Ivanausko, sudėtingo likimo dainininko Antano Kučingio skulptūriniai portretai. Aplinkybės lėmė, kad du pastarieji – kaimynystėje: Zoologijos muziejuje ir Kauno muzikinio teatro sodelyje.

Romantine dvasia alsuoja jo sukurti fontanai, o neseniai prie Kardiologijos klinikų pastatyta skulptūrinė grupė „Konsiliumas“ – dekoratyvus, sąmojingą potekstę turintis kūrinys. Pokštas, beje, gali turėti ir stipraus sarkazmo, jei prisiminsime „Valdžios kėdę“ prie Centrinio pašto. Nerasdami gatvėn iš Zoologijos muziejaus anksčiau rėpliojusio puikaus granitinio vėžlio (dabar jis muziejaus viduje), vaikai mielai fotografuojasi prie naujojo S.Žirgulio kūrinio.

Ištobulino mažąją plastiką

Gilindamasis į žmogaus būties problemas menininkas atrenka jam svarbias psichologines idėjas („Sąžinė“, „Dialogas su savimi“ (1990 m.), „Šauksmas“, „Vienatvė“ (1977 m. ir 1983 m.), „Išpažintis“ (1978 m.). Šių ir dar daugelio kitų nedidelės apimties skulptūrų nepavadinsi vien dekoratyviais interjero puošybos elementais. Eksponuojami parodose jie sudomina lankytojus, atverdami erdvę mąstymui, asociacijoms.

Su bičiuliu ir bendraminčiu skulptoriumi V.Juzikėnu S.Žirgulis ištobulino mažosios plastikos idėją, įteisino ir pagrindė terminą. Perpratęs didelę mažosios plastikos jėgą, skulptorius sukūrė tikrų šio žanro šedevrų. Nuo tada, kai 1975 m. jie buvo eksponuojami į Kauną atvykusio „skulptorių desanto“ parodoje „Formos ir turinio variacijos“, daugelis kūrinių plačiai pasklido po pasaulį. S.Žirgulio kūrybai dėmesingi prestižiniai Vokietijos, Olandijos, Suomijos, Latvijos meno muziejai, daugelis papildė ambicingų JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos meno kolekcininkų rinkinius.

Jaučia aikščių erdves

S.Žirguliui ne mažiau svarbi gimtoji padangė. Prieš trejus metus Jonavos centrinę aikštę nušvietė S.Žirgulio kūrinys „Šviesos bokštas. Miesto sergėtojas“ (architektas, kaip ir kuriant Alytaus memorialą, – Leonas Adomkus).

Nerūdijančio plieno ažūrinės metalinės kolonos viršuje – miesto sergėtojo šv.Jono skulptūra – būtų puikiausias akcentas modernios architektūros apsupty kur nors didmiestyje. Bet ir Jonavoje gyvena žmonės, ir jų miestui reikia šviesos, ramybės, grožio, estetinio ženklo. Laimėjęs konkursą Jonavoje, menininkas, mėgstantis tradicinėms, visiems pažįstamoms medžiagoms suteikti naują funkciją, išbandė šaltą plieną, kuris dabar šildo aikštę skirtingu paros laiku.

Praėjusių metų pavasarį Alytuje atidengtas Tautos kančių memorialas. Memorialui ir svarbiausiam jo akcentui – įspūdingai granito skulptūrai „Nurimęs varpas“ sukurti ir įgyvendinti prireikė trejų metų. Už šį kūrinį ir intensyvią kelių dešimtmečių kūrybą skulptorius Stasys Žirgulis buvo pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai.

Stilius – mąstymo būdas

Kai S.Žirgulio paklausi, kas yra šiuolaikinis modernusis menas, jis šyptelėja ir perklausia: „O Egipto piramidės? Ar jų nepavadintume modernaus meno pavyzdžiais?“

Patį menininką vieni vadina modernistu, kiti – klasiku. Diskusijos nesureikšminantis menininkas sako, kad stilius – tai mąstymo būdas. Jo kūryba prisodrinta metaforų, simbolių, alegorijų („Naktigonė“, „Pabudimas“, „Užmiršta pilis“, „Aukuras“, „Amžių aidas“). Kartais – romantinio siurrealizmo („Visatos tiesa“, „Vidurnaktis“, „Užmiršta pilis“, „Baltoji tyla“). Autoriui puikiai talkina ir gerai suvokta plastinė kalba, ir jo filosofinis mąstymo būdas.

Skulptūros ir miesto, konkrečios erdvės santykis su meno kūriniu – ištisa filosofija. Noras pateikti savąją koncepciją skatino S.Žirgulį dalyvauti konkursuose, skirtuose paminklams LDK kunigaikščiui Gediminui, karaliui Mindaugui, Lietuvos himnui ir jo autoriui Vincui Kudirkai. Ypač patraukli jam atrodė pastarojo paminklo idėja, menininkas tikėjosi ir sostinėje pastatyti modernų paminklą: sukurti skulptūrinę idėjos formą, o ne iliustratyvų literatūrinio siužeto ženklą.

Jei kam nors šautų į galvą surengti S.Žirgulio kūrybos retrospektyvą, ji būtų išties įdomi, primintų originalius meninius ieškojimus, pateiktus įvairiuose simpoziumuose, dešimtyse parodų.