Septyneri metai Panevėžyje, 20 metų Airijoje ir pora metų Arktyje. Į gimtinę grįžusi Gabrielė, galima sakyti, geriau pažįsta Arktį nei Panevėžį – ten ji dirbo gide. Po mokslų mergina tiesiog gavo darbo pasiūlymą, avantiūrą priėmė, apie Arktį prieš tai tik pasiskaičiusi.
„Visi klausė: ar tikrai nori vykti? Šalta, tamsu, Kalėdų nematysi, nebūsi su šeima, ar tikrai? Taip, viskas – mašina parduota, išsikraustau, palieku kelis daiktus pas mamą ir keliauju“, – pasakojo Gabrielė Lukoševičiūtė.
Mergina integravosi į vietinių samių kultūrą, kurios jau nebereikia įsivaizduoti kaip klajoklių gyvenimo su palapinėmis ir elniais. Žmonės saugo tradicijas, tačiau civilizacija pasiekė ir šį regioną, todėl sparčiai plėtojasi turizmas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
„Sausio mėnesį, kai jau saulė pradeda kilti virš horizonto, nes visą gruodį ji nepakyla, tuos du mėnesius jos nematome. Sausio 6-ąją, kai ją pirmą kartą pamatėme, buvo – aaaa, saulė. Tada supranti, kiek ji reiškia“, – dalijosi G. Lukoševičiūtė.
Ne tik saulę Arktyje lietuvė įvertino.
„Aš sakyčiau, kad patyriau minus 52 laipsnius, nes prie minus 40 elektroninis termometras neberodo žemiau“, – teigė ji.
Tada supranti, kiek ji reiškia.
Turizmas čia – ne Maljorka. Vykstant į Arktį būtinas pasiruošimas ir atsakingas požiūris.
„Turi būti labai atsakingi pilotai, keliautojai, visa komanda – tai yra labai didelis darbas“, – pabrėžė G. Lukoševičiūtė.
Tačiau ne kiekvienas ryžtųsi tokiai patirčiai.
Pašnekovai prisipažino Arktyje niekada nebuvę, o ir didelio noro ten vykti nejaučiantys – esą tam pritrūksta laiko.
„Ryšį radome taip – priėmimo skyriuje žiemą padaugėja traumų. Tai štai jums Arktis – sniegas ir ledas“, – sakė moteris.
„Visomis sąlygomis žmonės gali išgyventi – tiek Šiaurės ašigalyje, tiek ligoninėje. Svarbiausia neprarasti vilties“, – pridūrė vyras.
Naujausi komentarai