Ar žinote, kada atsirado plastinė chirurgija?

Sashrutą galime vadinti plastinės arba kosmetinės chirurgijos tėvu. Jis paskelbė pagrindinius plastinės chirurgijos principus, tokius kaip atidus pasiruošimas operacijai ir tiksli diagnostika bei aprašė skirtingų trūkumų šalinimo metodus, tarp jų – ir odos persodinimo procedūras.

Šiandien modernioje medicinoje naudojama technika rekonstruojant nosį buvo išrasta būtent šio indų gydytojo – jis pirmasis atliko tokias operacijas tais laikais, kai nosies žalojimas buvo viena pagrindinių bausmių už nusikaltimus.

Be plastinės chirurgijos, Sashruta savo konspektuose aprašė ir žarnyno, prostatos ar akių operacijos technikas. Anatomijos paslapčių jis mokėsi tyrinėdamas gyvūnus, bet techniką lavino pasitelkdamas ir kitus objektus, tokius kaip arbūzai ar net molinės puodynės.

Savo konspektuose gydytojas aprašė apie 650 gyvūninės, augalinės ir mineralinės kilmės vaistinių preparatų ir savo darbuose nuolat pabrėždavo teigiamą pozityvaus mąstymo įtaką žmogaus organizmui.

U. Eco grožinę literatūrą rašydavo tik savaitgaliais

Italų autorius Umberto Eco visų pirma buvo semiotikas, filosofas, o romanus rašydavo tik savaitgaliais. 1968 m. parašytas „Įvadas į semiotiką“ iki šiol yra viena iš privalomų semiotikos knygų studentams.

Pirmasis U. Eco romanas „Rožės vardas“, pelnęs autoriui pasaulinę šlovę, pasirodė 1980 m. Ši knyga apie viduramžius sujungė labai skirtingus elementus: kriminalinį, istorinį pasakojimą, filosofines ir literatūrines citatas, daug įvairių piešinių ir mįslių, nors pradžioje buvo sugalvotas kaip komiškas romanas. Vien per pirmus devynerius metus visame pasaulyje buvo parduoti 9 mln. šio romano kopijų.

Daugiasluoksnis buvo ir antrasis U. Eco romanas „Fuko švytuoklė“, jungęs skirtingus laiko ir veiksmo lygmenis, sąmokslų ir ezoterikos temas. Šis autorius parašė dar kelis romanus, be to, rašė esė ir publicistiką, estetikos straipsnius. Diskusijose apie abortus, mafiją, korupciją U. Eco balsas turėjo didelį svorį.

Taigi, nors didžiąją dalį skyrė mokslui, tačiau savo romanuose ir publicistikoje U. Eco išnaudojo sukauptas žinias. Apibendrindamas rašytojas sakė: „Visos mano knygos yra apie knygas. Jei aš būčiau Straussas-Kahnas, mano knygos būtų apie seksą. Jei aš būčiau Berlusconi, tada – apie pinigus.“

Lietuvos vardą pirmoji užrašė moteris

Prieš kelerius metus minėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį. Turbūt daugelis prisimena, kad 1009 m. Kvedlinburgo analuose, aprašant misionieriaus šventojo Brunono iš Kverfurto žūtį, pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Rečiau kalbama apie vietą, kurioje Lietuvos vardas buvo užrašytas. O ta vieta XI a. pradžioje buvo išskirtinė, visų pirma dėl savo ypač aukšto statuso. Kvedlinburgo analai – pametiniai užrašai apie aktualius įvykius – buvo vedami Kvedlinburgo Šv. Servacijaus vienuolyne. Kvedlinburgas, dabar nedidelis, bet gražiu senamiesčiu besididžiuojantis Vokietijos Saksonijos žemės miestas, tuo metu buvo vienas svarbiausių politinių ir dvasinių Vokietijos centrų. Šalyje viešpatavo iš Saksonijos kilę Otonų dinastijos valdovai, atkūrę Šventos Romos imperiją.

Kvedlinburgo vienuolynas buvo įsteigtas ir globojamas imperatorių šeimos. Tai buvo moterų benediktinių vienuolynas, o 1009 m. jo abatė buvo jau mirusio imperatoriaus Otono III sesuo Adelheida. Kilmingos moterys ankstyvaisiais viduramžiais dažnai buvo labiau išsilavinusios nei į karus įsitraukę vyrai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad moterų vienuolyne buvo įdarbintas raštininkas vyras. Taigi Lietuvos vardą pirmą kartą užrašė kilmingos moters iš Saksonijos ranka.      

Keistuolis N. Paganini

Garsus italų smuikininkas Niccolo Paganini sunkiai ištverdavo šaltą klimatą, net vasarą vilkėjo kailinius. Jis dažnai sirgo, siaubingai kosėjo naktimis, sunkiai kėlėsi rytais, bet po pietų atsigaudavo. Per keliones beveik neišlipdavo iš karietos, apsistodavo kukliame viešbučio kambaryje, pagrindinis reikalavimas personalui buvo – tyla.

Koncerto diena visais atžvilgiais būdavo ypatinga: paimdavo smuiką ir grodavo be garso tik kaire ranka. Į repeticiją atsinešdavo orkestro partijas, bet pats griežė iš atminties. Pasibaigus jai, iš orkestrantų atimdavo natas, bijodamas, kad kas nors nenukopijuotų. Neįsileisdavo ir publikos, nes grojo „puse jėgos“, labai dažnai tik parodydamas orkestrui reikalingą tempą.

Kartą Vroclave jis atėjo repetuoti į universitetą ir, pamatęs pilną salę studentų, supykęs išėjo. Tačiau jie taip ilgai plojo ir šaukė, kad N. Paganini kapituliavo ir tą vieną vienintelį kartą repetavo girdint publikai.

Išėjęs į sceną, N. Paganini tapdavo kitu žmogumi – kažkur dingdavo visos ligos, nuovargis ir susijaudinimas.