A.Lebeliūnas: nieko negalime įvardinti vienu žodžiu

A.Lebeliūnas: nieko negalime įvardinti vienu žodžiu

Naujas Klaipėdos dramos teatro spektaklis atskleis viską apie vyrus

Rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras gyvuoja ekstremaliomis sąlygomis, bet mobilizavęs jėgas jau kitą savaitę išleis pirmąją ir bene labiausiai intriguojančią šio sezono premjerą. Prieš trejus metus Dalios Tamulevičiūtės uostamiestyje režisuota Miro Gavrano pjesė „Viskas apie moteris” pagaliau sulauks žadėtojo įpėdinio. Gruodžio 13-ąją Žvejų rūmuose Klaipėdos dramos teatras parodys to paties kroatų dramaturgo pernai sukurtos pjesės „Viskas apie vyrus” premjerą.

Spektaklį „Viskas apie vyrus” uostamiesčio Dramos teatre stato kaunietis režisierius Arvydas Lebeliūnas, scenografiją ir kostiumus jam sukūrė Klaipėdos dramos teatro dailininkė Asta Šleinienė, muziką – vėlgi klaipėdietis kompozitorius Gintaras Kizevičius. Po kelis vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Edvardas Brazys, Rimantas Pelakauskas, Igoris Reklaitis ir Kazimieras Žvinklys.

Anot režisieriaus, naujajame Klaipėdos dramos teatro spektaklyje atsiskleis gal ne toks paslaptingas kaip moterų, bet ne mažiau intriguojantis, dramatiškas ir tragikomiškas vyrų pasaulis. A.Lebeliūno teigimu, pjesės „Viskas apie vyrus” siužeto linijos ir personažai neturi nieko bendra su ankstesne M.Gavrano pjese „Viskas apie moteris”. Panaši tik jų abiejų struktūra: keliolika personažų ir kelios skirtingos, bet susipinančios istorijos.

-Kokios istorijos atskleis „Viską apie vyrus”?

-Pirmoji – apie tris 40-mečius vyrus, kurie jau 20 metų yra neišskiriami bičiuliai, kol neiškyla į viešumą vieno jų romanas su kito žmona. Antrojoje istorijoje – tėvas ir du jo sūnūs, kurių vienas kaltina tėvą dėl motinos savižudybės. Kitos istorijos veikėjai – trys netradicinės orientacijos vyriškiai, ketvirtosios istorijos veiksmo vieta – naktinis striptizo klubas. Spektaklio finale vėl susitinka pirmosios istorijos trijulė, jau sulaukusi garbaus amžiaus.

-Po itin sėkmingo spektaklio „Viskas apie moteris” statant „Viską apie vyrus” turbūt nebuvo lengva rasti originalų sceninį sprendimą?

-Taip, jaučiame atsakomybę prieš tikrai pavykusį spektaklį „Viskas apie moteris”. Betgi naujoji M.Gavrano pjesė ne mažiau stipri. Juolab kad „Viskas apie moteris” anšlagai mums padarė savotišką reklamą. Taigi intriga yra. Kaip aktorės moterys puikiai susidorojo su savo uždaviniu spektaklyje, manyčiau, ir aktoriai vyrai susidoros ne ką prasčiau. Juolab kad ir stilius tarsi tas pats, ir žaidimo taisyklės – tos pačios. Spektaklyje „Viskas apie vyrus” tie patys keturi aktoriai vaidina po penkis skirtingus vaidmenis.

Formos sprendimą, kaip ir žaidimo taisykles, padiktavo pats pjesės autorius. Kai įsiskaitai pjesę, neįsivaizduoji, kaip kitaip tai galima būtų pastatyti. Nemanau, kad čia reikia kažkokių didelių eksperimentų, nukrypstant nuo dramaturgo. Nes jo pastabos labai tikslios, tereikia sekti jomis, įsiklausyti į jas, suprasti ir daryti taip, kaip autorius yra nurodęs remarkose.

-Ar lengvai sutikote imtis šio darbo? Turbūt žinojote, kad prieš Jus du režisieriai iš pradžių buvo sutikę, o paskui atsisakė?

-Teatro vadovas man paskambino ir pasakė, kad pjesė laukia nesulaukia režisieriaus, ir atsiuntė ją man. Žinojau, kad iki tol būta kitų sumanymų dėl statytojų ir aktorių sudėties. Net buvo sugalvotas spektaklio scenovaizdis, kurį vėliau teko perkurti iš naujo, nes jis netiko manajam sprendimui.

Kaip supratau iš teatro vadovybės, spaudžia laikas, per du mėnesius teatrui žūtbūt reikalingas naujas žiūrovinis spektaklis - komedija, jau sumokėti pinigai autoriui ir pastatymui skirtus Kultūros ministerijos pinigus reikia panaudoti dar šiemet.

Man pačiam keista, bet sutikau iškart, kai tik perskaičiau pjesę. Nes labai gera dramaturginė medžiaga. Suvokiau ją ne kaip komediją. Beje, ir pats autorius nurodė, kad tai yra drama.

-Kaip įmanoma suderinti dramą ir komediją?

-Keistas derinys... Bet jis ir žavi. Pjesės žanras nelengvas, nes joje kalbama apie bendražmogiškas vertybes. Ar pjesės temas – draugystę, meilę – vaidintų moterys, ar kaip dabar – vyrai, jauni ar seni aktoriai, visiems jos yra vienodai svarbios. Jeigu istorija prasideda juokingai, tai laikui bėgant ji pasisuka visai kitu – paradoksaliu kampu ir tampa liūdna, net graudu. Ir personažą matome jau ne tokį, kaip pirmojoje scenoje. Šios pjesės vertybė, kad tu negali apibūdinti personažo vienu žodžiu – pavyzdžiui, demagogas, ištvirkėlis, diktatorius. Autorius nepateikia žmogaus kaip plakato, į kiekvieną veikėją sudeda labai daug prasmių ir spalvų. Ir iki pat galo negali numatyti, kaip atsiskleis vienas ar kitas veikėjas. Tai šioje pjesėje ypač žavi.

Spektaklyje daug konfliktų ir ne mažiau humoro. Bet finale yra pensininkų scena, veikėjai susitinka po daugelio metų ir skamba žodžiai: „Atleiskime vienas kitam savo kaltes“. Tai visai nejuokinga. Įvyksta susitaikymas. Bet jau pačiame gyvenimo saulėlydyje. Žiūri ir galvoji, - kai buvo jauni, kol dar buvo laiko, tie žmonės galėjo tai padaryti, bet nepadarė... Jie galėjo keisti savo pažiūras, nuomones apie kitus, bet... Vis dėlto spektaklio pabaigoje įvyksta „hapy endas“.

-Kokia vedanti spektaklio idėja?

-Žinoma, jis apie vyrus. Kadangi veikėjai – vyrai, pagrindinė ašis, apie kurią viskas sukasi, yra moterys. Kitaip tariant, meilė. Meilė, virstanti į kančią, neapykantą, išdavystę.

-Kaip aktoriams sekasi įgyvendinti pjesės autoriaus ir Jūsų, režisieriau, idėjas?

-Situacija – priešpremjerinė. Sakyčiau, net gana įtempta. Išnarstėme visą pjesę, išanalizavome. Buvo etapas, kai viskas atrodė paprasta, nesunkiai įveikiama, daug juokėmės repetuodami. Paskui atėjo laikas, kai viskas ėmė atrodyti labai reikšminga, vienu metu net panika kilo, kaip tai sudėtinga. O dabar, prieš pat premjerą, atsiranda kažkoks lengvumas. Tai nereiškia, kad atsisakome gilių dalykų, bet jie tarsi savaime „iššauna“ scenoje. Mums jau pavyksta apie rimtus dalykus prabilti lengvai.

Aktoriai, mano galva, yra geri ir pajėgūs suvaidinti šį spektaklį.

-Pats juos pasirinkote ar tai buvo teatro sprendimas?

-Radome kompromisą. Su visais, išskyrus I.Reklaitį, man yra tekę dirbti anksčiau. Labai džiaugiuosi R.Pelakausku. Gerai pažįstu šį aktorių. O šiuo atveju, pasakyčiau, kad tai yra autoriaus aktorius. Ir kitais esu patenkintas – jie labai nuoširdžiai dirba, stengiasi, ieško...

-Klaipėdos dramos teatre esate pastatęs ne vieną spektaklį. Kuris Jums pačiam brangiausias?

-Sunku taip iškart pasakyti... Pirmasis berods 1993-iaisiais buvo A.Morris „Demjenas“, paskui 1997-aisiais - M.Panjolio „Duonkepio žmona”, 1999-aisiais - S.T.Kondroto „Prieš išskrendant į rojų”, 2000-aisiais - D.Ortono „Ką liokajus matė“ ir 2001-aisiais - „Hallo, Lemon” pagal A.Baricco „Novečentą“.

Gal „Duonkepio žmona“. Tai buvo neįkainojama patirtis man kaip režisieriui.

-Berods naujausią Jūsų darbą matėme šiąvasar „Šermukšnio“ festivalyje Klaipėdoje?

-Taip, tai buvo G.Adomaitytės „Balta katė juodoje Aliaskoje“, kurią pastačiau Kauno dramos teatre.

-Vėl sugrįžote padirbėti į Klaipėdą – gal šis miestas Jums kažkuo imponuoja?

-Man visada Klaipėda patiko. Nuo pat vaikystės smagu atvažiuoti prie jūros. Čia – kažkoks ypatingas miestas ir labai stipri kito pasaulio nuojauta, – kad ten, už jūros, jis yra. Klaipėdoje prie jo tarsi priartėji. Galų gale pati jūra pažadina labai daug gražių prisiminimų. Nors ji visuomet liko tokia pat – ano kranto nematyti. Ir visuomet čia apninka kažkoks nesuprantamas ilgesys. Kaip žvejams...

Šis miestas man nuostabus, kasmet vis gražesnis, architektūra vis labiau jį atskleidžia. Čia ir gatvės, ir žmonės – visai kitokie. Čia – kita Lietuva. Tai labai „veža“. Nors esu grynas kaunietis, man Klaipėda – pirmas miestas Lietuvoje. Kai prieš ketverius metus gyvenau Vankuveryje, mudu su žmona net ketinome man grįžus į Lietuvą apsigyventi Klaipėdoje. Bet grįžau namo, vis dėlto Kaune – artimieji, draugai, komanda, su kuria dažniausiai dirbu...

-Beje, šiuosyk Jūsų komanda – kita, klaipėdietiška. Kaip sutariate?

-Kuo puikiausiai. Scenografė A.Šleinienė ir kompozitorius G.Kizevičius – profesionalai. Gintarą pažįstu seniai, jau gal 30 metų. Prisimenu labai įdomią jo trio grupę, kuriai jis kūrė muziką ir pats dainavo, beje, turėjo labai gražų balsą. Vėliau susitikome su juo, kai jau dirbo teatre, rašė spektakliams muziką. Bet iki šiol dirbti kartu neteko. Dabar jau viskas buvo teatro sutarta, ir aš gavau tuos žmones. Mes tapome komanda.

-Kiek scenografija ir muzika Jums padeda kuriant šį spektaklį?

-Bet koks naujas darbas man yra didžiausia vertybė pirmiausia todėl, kad susitinku su komanda – senais bičiuliais ir naujais įdomiais žmonėmis. Pradedant darbą labai svarbu nustatyti etines ribas tarp savęs ir kolegų. Kad jie nors kiek taptų artimi. Kad darbas nevirstų kančia. Šiuo atveju taip tikrai nebuvo. Nors su manimi jiems turbūt nebuvo lengva. Kaip jau minėjau, teko keisti scenografiją. Nes aš kitaip įsivaizdavau spektaklį, nei anksčiau jį statyti ketinęs režisierius. Asta per kelias savaites pasiūlė naują scenovaizdžio koncepciją.

Dabar „Visko apie vyrus“ scenografija žymiai minimalesnė, labiau koncentruota į aktorių darbus, o ne kokius nors išorinius veiksnius. Ji balta, su detalėmis, tarsi išėjusiomis į praeitį, užmarštį, sustingusiomis laike. Visai neblogai, sakyčiau, atspindėta spektaklio idėja. Spektaklio veikėjai irgi skuba, lekia, sukasi gyvenimo rate, kol atsiduria ant išėjimo slenksčio. Scenos priekyje yra pakyla, primenanti ringą. Jame ir vyksta gyvenimo dvikovos. Iš pradžių atrodė banalu, bet paskui pamatėme, kad ringo idėja šiam pastatymui limpa. Apskritai scenovaizdis taip sumanytas, kad neužgožtų aktorių, nes tai yra aktorinis spektaklis.

Gintaras ėmėsi kurti muziką ir, manyčiau, jam tikrai gerai pasisekė. Tai savotiškas miksas – truputis džiazo, šiek tiek kamerinės muzikos, esama ir roko elementų. Muzika irgi labai priklausoma nuo autoriaus, nuo mizanscenų. Nes M.Gavranas labai aiškiai apibrėžė muzikos tempą ir ritmą. Kadangi viskas vyksta čia pat žiūrovų akivaizdoje – keičiamos dekoracijos, artistai persirenginėja. Manau, muzika be galo spalvinga – jautri, gili, kartais linksma, ironiška... Kaip ir spektaklis. Kaip gyvenimas – nieko negalime įvardinti vienu žodžiu.