– Gyvenate Vilniuje, dirbate Nemenčinės savarankiško gyvenimo namuose. Esate laisvalaikio užimtumo specialistė. Spėju, užsiimate dailės terapija – mokote senelius piešti?

– Ne tik piešti. Su kolegomis stengiamės kuo labiau paįvairinti senelių laisvalaikį. Dailė – tik vienas iš būdų. Mes ir pyragus su jais kepame, išvykas organizuojame, parodas lankome, knygas skaitome, filmų peržiūras rengiame. Mano darbas – būti šalia tų žmonių ir juos motyvuoti, skatinti ką nors veikti, kad jie nepasinertų į depresiją, liūdesį, kad nesijaustų vieniši. Todėl stengiuosi pačiais įvairiausiais būdais praskaidrinti senelių kasdienybę.

Prieš tai ilgą laiką dirbau draudimo kompanijoje, žalų departamente, bet po koronaviruso pandemijos, kai darbas pasidarė nuotolinis, be žmonių, – tik dokumentai ir popieriai, pajutau, kad nebeliko pasitenkinimo, meilės jam. Pradėjau ieškoti, kur kitur save realizuoti.

– Ar piešimas nuo vaikystės buvo jūsų pomėgių sąraše?

– Iš tiesų nuo pat vaikystės labai mėgau piešti. Užaugau Varėnos rajone, Ūtos kaime, tarp miškų. Buvau trečias vaikas šeimoje – pagrandukė. Bendraamžių aplinkui nebuvo – gal tik viena mergaitė, ir ta  tolokai nuo mūsų gyvenanti, tai pieštukas ir popieriaus lapas tapo geriausiais mano draugais. Kol sesė ir brolis būdavo mokykloje, o tėvai darbais ir buitimi užsiėmę, prikurdavau įdomiausių istorijų, panašių į komiksus, apie mergaitę, kuri turėjo savo gyvenimą. Dabar jau suprantu, kad ta mergaitė turbūt buvau aš pati ir vaizduodama ją atspindėjau savo mintis, išgyvenimus. Su ja netgi kalbėdavausi, o ji man atsakydavo.

Pamenu, vienu metu buvau apsiplikiusi kojytes arbata – ant kelių iškilo didžiausių pūslių, ilgai negijo, skaudėjo. Tai ir tą mergaitę piešdama, ant kojų – tose vietose, kur buvo mano žaizdos, nuspalvindavau du rutuliukus. Tarsi perkeldavau savo skausmą jai ir nebe taip skaudėdavo. Piešimas man tada labai padėjo.

Nors dažnai būdavau viena, bet niekada nesijaučiau vieniša, nes piešdama galėjau susikurti savo pasaulį ir tie piešiniai gyvendavo savo gyvenimus drauge su manimi. Gaila, kad taip ir neišsaugojau nė vieno.

Gerbėjai: didžiausi visų Ramunės iššūkių palaikytojai – dukra Liepa, anūkai Austėja ir Augustas. / R. Vaitkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Tikrai gaila…

– Vis dėlto vienas dalykas su mano menais liko (juokiasi). Mūsų namas kaime kažkada buvo medinis, vėliau jį apmūrijo baltomis plytomis. Tai aš, būdama gal šešerių metų, susiradusi rudą akmenuką, piešdavau ant jų. Pamenu, net mano dešimčia metų vyresnė sesė tada pyko, kad namą gadinu, visokias nesąmones paišinėju.

Šiandien tame name gyvena mano brolis. Mudvi su seserimi dažnai ten atvažiuojame. Sykį tas mano aprašinėtas plytas parodžiau anūkei, kad žinotų, kokia močiutė vaikystėje menininkė buvo (juokiasi).

Niekada nesijaučiau vieniša, nes piešdama galėjau susikurti savo pasaulį ir tie piešiniai gyvendavo savo gyvenimus drauge su manimi.

– Kodėl nelankėte dailės užsiėmimų, jei taip mėgote piešti?

– Aš baigiau Rudnios aštuonmetę mokyklą, o ten jokio dailės būrelio nebuvo. Devintą klasę pradėjau lankyti Varėnoje, metus glaudžiausi pas seserį, nes grįžti į kaimą būdavo nepatogu, o sesuo jau turėjo šeimą, butą. Paskui dvejus metus gyvenau mokyklos bendrabutyje.

Dailės mokykla Varėnoje? Tikriausiai buvo, bet pati jos nesusiradau, o niekas kitas nepaprotino ieškoti. Daug piešdavau savarankiškai, apipavidalindavau mokyklos stendus, bet tapyti vis nesiryždavau – nežinojau, nuo ko pradėti. Atrodė, kad tam reikia specialių žinių, kurių neturėjau. Vis dėlto baigdama vidurinę sumąsčiau, kad mano ateitis turi sietis su menais. Bandžiau patekti į Telšių taikomosios dailės technikumą, deja, neįveikiau konkurso.

Tuomet draugė įkalbėjo kartu su ja stoti į medicinos mokyklą Kaune. Įstojau. Viskas gal ten būtų buvę neblogai, bet kai prasidėjo praktika – kažką pjauti, kažkur durti žmogui, brrr… – šito, sakiau, tikrai negaliu. Pabėgau. Grįžau namo, įsidarbinau tuometėje Rudnios pagalbinėje mokykloje penktokų auklėtoja. Čia vėlgi truputį teko prisiliesti prie piešimo, tapybos. Kaip supratau pati, taip ir savo penktokus mokiau piešti, tapyti. Tada dar nei kompiuterio, nei jutubo nebuvo – viską darydavau iš pajautimo.

Pasirinkimas: „Jei mano darbe nėra žmogaus, atrodo, kad kažkas iki galo dar liko nepasakyta“, – prisipažįsta labiausiai žmones tapyti mėgstanti R. Vaitkevičienė. / R. Vaitkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Atradote save pedagogikoje?

– Iš pradžių irgi taip maniau, bet dailės pedagoge netapau. Baigiau bibliotekininkystę, pagal specialybę beveik nedirbau. Ištekėjau, norėjau auginti vaikus, o jie pas mane neskubėjo…

Ėjo 1991–1992 m., ką tik atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nelengvas metas šalies ekonomikai ir medicinai. Nešiodama pirmąją mergaitę, 33-iąją nėštumo savaitę, pajutau, kad dingo judesiai. Gimdžiau negyvą dukrelę, kuriai buvo apsisukusi virkštelė, – užduso dar būdama mano įsčiose.

Po metų ėmiau lauktis sūnelio. Irgi 33-iąją nėštumo savaitę prasidėjo priešlaikinis gimdymas, jo metu mano sūneliui apsisuko virkštelė. Jis irgi užduso.

Panirau į juodą gedulą. Maniau, kad esu prakeikta. Sėdėdavau užsidegusi žvakę savo kambaryje ir niekur neidavau. Panirau į visišką apatiją, kol mama manęs iš jos neištraukė. Apibarė griežtai, kad baigčiau savęs gailėtis, kad dar esu jauna (kai gimdžiau pirmąją dukrelę, man buvo 21 metai), kad man dar viskas prieš akis, kad pagailėčiau vyro, kuris, mane tokią matydamas, irgi eina iš proto. Suveikė.

– Šiandien esate laiminga mama. Kaip ir svajojote, turite dukrą ir sūnų – Liepą ir Simoną. Maža to, dukra jums padovanojo du anūkus. Esate keturmetės Austėjos ir beveik metinuko Augusto močiutė. Džiaugiatės?

– O, taip! Pasirodo, mama buvo teisi: visos svajonės pildosi, tik nereikia jų atsisakyti.

– Vienos svajonės neatsisakėte, o kada grįžote prie kitos – kada nusprendėte pasimokyti tapyti?

– Visada apie tai svajojau, tik kažkaip pati vis save pristabdydavau – gal paskatinimo iš šalies trūko. Netikėtai gerą mintį pakišo draugai, pasiūlę stoti mokytis į Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą, suaugusiųjų skyrių. Tada man buvo 50 metų.

– Daugeliui moterų ta pusiaukelė – puikus metas pradėti ką nors naujo…

– Taip atsitiko ir man. Tačiau kai jau šoviau – tai visais šoviniais, kad nepasirodytų per mažai (juokiasi). Įstojau į J. Vienožinskio dailės mokyklą, o paraleliai dar pradėjau lankyti Raimundo Savicko dailės studiją, kur toliau tobulinau savo tapybos pagrindus. Pas jį papildomai sėmiausi ir portreto tapymo paslapčių. Žodžiu, per tuos penkerius metus tapyboje labai pasistūmėjau į priekį.

Nelengva: tapyti ilgas valandas lauke, kartais kandžiojantis žvarbiam šaltukui, buvo nelengva, bet labai įdomu. / R. Vaitkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar dalyvauti panašiame projekte „Didysis dailės iššūkis“ irgi buvo jūsų svajonė? Ar apskritai gyvenime mėgstate iššūkius?

– Iššūkiai man patinka. Vieną kartą net filmavausi masinėje filmo scenoje. Dailės iššūkio skelbimą pamačiau socialiniuose tinkluose. Supratau, kad gali būti labai įdomu. Vien pabendrauti su iš visos Lietuvos suvažiavusiais dailininkais mėgėjais ką reiškia! Nors nepasitikėjimo irgi nemažai buvo, bet kartu turėjau ir drąsos. Magėjo save išbandyti, atsidurti nelabai nepatogioje situacijoje ir žiūrėti, kaip seksis iš jos išsisukti.

Tiesą sakant, neturėjau daug vilčių patekti tarp dalyvių. Maniau, gal per sena, gal bus jaunesnių, gabesnių… Dalyvavo keli šimtai, o pateko dešimt. Įdomu, kad visų piešimo technikos, stilistika buvo skirtingos, skirtingi žmonės, asmenybės.

– Praėjo mėnuo nuo projekto pabaigos. Ar su jais bendraujate? Susirašote per feisbuką?

– Taip, turime sukūrę savo grupę. Dalijamės idėjomis ir net planuojame vasarą rengti bendrą tapybos plenerą. Visi naujieji mano draugai – be galo mieli ir draugiški.

– Atidžiai stebėjau jūsų kelionę projekte. Išties gerokai nustebau, kai paskutinėje laidoje, gavusi laisvą temą, išlaisvinote kažkokius savo vidinius demonus. Paaiškinkite, kas tai buvo?

– Aš ir pati labai nustebau, nes iš pradžių galvojau, kad piešiu šakšuką – patiekalą iš kiaušinių, kurį keletą kartų buvau sėkmingai nutapiusi savo draugėms. Tačiau vos tik ėmiau daryti tamsų foną, ranka tarsi pati ėmė tapyti, manęs nebeklausė. Vienu momentu net norėjau laidos prodiuserio prašyti naujos drobės. Baisus tas darbas išėjo… Visiems projekto dalyviams laisva kūryba kažkodėl pasirodė kiečiausias riešutėlis. Kur kas lengviau ir man sekėsi nutapyti žmogaus portretą, padaryti vitražo eskizus, kitas užduotis.

Turiu ir dar vieną šio darbo versiją. Vos prasidėjus projektui, mūsų šeimoje atsitiko nelaimė. Auginome dvi čihuahua veislės šunytes. Ėjau su jomis pasivaikščioti. Netikėtai iš krūmų iššoko vilkinis šuo, griebė vieną iš jų ir taip pataršė, kad vargšelei lūžo dubens kaulai. Ji buvo operuota, tačiau netrukus prasidėjo komplikacijos. Slaugiau ją viso projekto metu, bet galiausiai ryžausi užmigdyti, – nebegalėjau žiūrėti į jos tylią kančią.

– Kas, jūsų nuomone, padėjo laimėti?

– Filmavimai buvo išties nelengvi: juk vykdavo po 10–12 valandų. Patį pirmąjį prisimenu iki šiol: 9.30 val. visi susitikome, 21.30 val. išsiskirstėme. Ir fiziškai pavargdavome, ir psichologiškai. Juk tapydavome nuo ryto iki vakaro, o tarp tarp užduočių dar duodavome interviu.

Stiprioji mano pusė? Įsiklausymas į temą. Supratimas, ko nori profesionali komisija. Žinoma, ramybė. Nusiteikimas. Aš taip laukdavau kiekvieno filmavimo, eidavau kaip į šventę. Mėgavausi kiekviena akimirka. Nors kritikos irgi neišvengiau, bet iš jos sėmiausi gerosios  patirties. Manau, kad profesionali kritika labai naudinga.

Nejaučiau jokios konkurencijos, todėl kai laimėjau pačioje pirmoje laidoje, man buvo truputėlį nejauku. Užtai kai antrojoje laimėjo kitas dalyvis, pasijaučiau kur kas laimingesnė (šypsosi).

Misija: „Jeigu nori būti laimingas, dovanok laimę kitiems“, – tiki Ramunė, kartu su kolegėmis besistengianti praskaidrinti senelių kasdienybę. / R. Vaitkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gavote šaunų apdovanojimą – išskirtinę galimybę surengti savo darbų parodą didžiausioje gyvų paveikslų galerijoje Lietuvoje – AP galerijoje. Ar joje vis dar galime išvysti jūsų darbų?

– Gaila, bet nebe. Darbai ten buvo eksponuojami penkias dienas. Tikrai ne visi spėjo pamatyti, tad ieškau kitų vietų, kur jie galėtų pratęsti savo kelionę. Birželio pradžioje, jei niekas nepasikeis, surengsiu parodą R. Savicko galerijoje.

Džiaugiuosi, kad susitikimo AP galerijoje metu mane aplankė kolegės iš A. Vienožinskio mokyklos. Esame sukūrusios būrelį „Aštuonios +1“. Du kartus per savaitę renkamės pas vieną iš kolegių tapyti (ji turi dailės studiją), kviečiamės profesionalus, kad mus pakonsultuotų, pozuotojus – papozuoti. Gaila tik, kad ne visada pavyksta pas jas ištrūkti: tai iš darbo ne pakeliui, tai anūkai pas močiutę pasibūti atvažiuoja, bet kai tik galiu – visada prisijungiu.

Turiu gražią šeimą ir svajonę – tapyti, tobulėti, rengti parodas. Po tokio smagaus ir sėkmingo starto tikrai nežadu sustoti.

– Ar turite savo mėgstamą tapybos temą?

– Labiausiai patinka tapyti žmogų. Jo emocijas, charakterį. Atrodo, jei mano darbe nėra žmogaus, tai kažkas iki galo dar liko nepasakyta. Labai juos myliu. Gal dėl to man gera dirbti senelių namuose – matau  prasmę.

Anksčiau, būdavo, ateini į darbą su šypsena, o išeini pavargusi. Dabar ateinu ir išeinu su šypsena. Nes palieku juos žinodama, kad ką nors gero padariau.

– Kodėl savo pašaukimui pasirinkote senatvę, o ne vaikystę: juk vaikiška energija visiškai kitokia?

– Senas žmogus man pasirodė įdomesnis. Ir labai gražus, žiūrint iš tapytojos taško. Esu ne vieną šių namų gyventoją nutapiusi. Tačiau kai, būdavo, parodau nutapytą portretą kokiam seneliui, jis nesidžiaugia, sako, negražus, senas. Žinau, kad jis nori matyti save jaunesnį, o man tie jų veidai su išvagotomis raukšlėmis, su gyvenimo patirtimi labai įdomūs. Kartais pagaunu save juos stebint – kaip jie prieš saulutę lauke snūduriuoja. Bandau įsivaizduoti, kokie tie žmonės buvo jauni, ką veikė, kuo gyveno. Man patinka, kad šalia manęs jie jaučiasi mylimi ir saugūs.

– Ar, žiūrėdama į juos, nebijote senatvės?

– Pasenti bijau, bet apie senatvę čia dirbdama negalvoju.

– Tai senatvė – ne didesnis iššūkis už ką tik patirtą „Didįjį dailės iššūkį“?

– Tikrai ne. Senatvė – natūralus gyvenimo procesas. Be to, ji ateina labai palengva… Pats didžiausias gyvenimo iššūkis man buvo susilaukti vaikų, nepasiduoti, nepulti į depresiją po nesėkmingų bandymų. Pereiti tą visą juodą etapą tikrai reikėjo nemažai drąsos, bet galiausiai viskas išėjo į gera – turiu gražią šeimą ir svajonę – tapyti, tobulėti, rengti parodas. Po tokio smagaus ir sėkmingo starto tikrai nežadu sustoti.