„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus

Išsigando juodos katės

Greta nepaprasto žiaurumo pareigūnams įstrigęs V. Baltušio aplinkos žmonių pasakojimas apie nepaprastą „tulpinio“ tikėjimą pseudomokslais bei itin didelį norą viską kontroliuoti – net labai asmeniškus dalykus.  

Pareigūnai sako, kad gaujos nariai be lyderio leidimo negalėjo pasirinkti net žmonos. A. Matonis pasakoja apie Ėriškių pirtyje vykusius balius, kur buvo stebimos ir vertinamos gaujos narių žmonos ar draugės. Anot jo, gaujos galva tikėjo ir prietarais, ir zodiako ženklais, netgi sapnais.

Nuo susapnuotų sapnų priklausydavo ir planuojamos operacijos, nužudymai. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras prisimena liudininkų pasakotą atvejį, kai gaujos nariai visą savaitę buvo bet kada pasiruošę vykti į rimtą operaciją ar nužudymą. Staiga lyderiai pareiškė, kad operacijos nebus, viskas atšaukiama. A. Matonio spėjimu, operacija galėjo būti atšaukta ir dėl blogo sapno ar nepalankaus horoskopo. „Katinai perbėgo ar neperbėgo kelią – visi šitie dalykai pas juos buvo giliai pasąmonėje“, – aiškina A. Matonis.

Pasakojimas apie kelią perbėgusį katiną net atrodo pernelyg makabriškas, kad būtų tikras. Liudininkai pareigūnams papasakojo, kad katiną „tulpiniai“ vaikėsi automobilyje veždamiesi surištą Marščionką. „Valandą vaikydavo po laukus, kol atvydavo tą katiną prieš mašiną, nors mašinoje veždavosi pagrobtą žudyti žmogų. Trasoje sustoję tą katiną vaikydavosi su automatais, kadangi jis – blogas ženklas, nesvarbu, kad tuo metu gali atvažiuoti policija“, – absurdišką situaciją piešia A. Matonis.

Smurtavo prieš savo moteris

Greta istorijų apie prietarus ir sapnų aiškinimus išgirdus pasakojimus apie ypatingus gaujos susirinkimus, „tulpinių“ grupuotė darosi panaši į okultinę sektą. 

A. Matonis pasakoja, kad grupuotėje vykdavo visuotiniai pasitarimai, kaip normalioje įmonėje, tik vidury nakties, laukuose. „Bet ne telefonais organizuojama, o pasakoma prieš keletą dienų paskutinio susitikimo metu – susitiksim ten ir ten, tokią ir tokią valandą“, – kalba A. Matonis.

Su pareigūnais bendradarbiavęs D. Skačkauskas pasakojo, kaip sunku būdavo išsiruošti į tokius naktinius susirinkimus, namuose paliekant žmoną ir vaiką. Tačiau 2–3 valandas pabuvęs susirinkime, kur būdavo aptariami einamieji reikalai, paskirstomi darbai ir panašiai, jis esą namo grįždavo tiesiog pasišokinėdamas. „Viskas aišku, gyvenimas gražus – kaip hipnozės seansas. Prieita buvo prie tokių valdymo formų, kurios ilgą laiką davė rezultatą, todėl padaryti revoliuciją, psichologinį perversmą jų galvose tikrai buvo labai sunku“, – teigia A. Matonis.

Su V. Baltušiu susidūrę žmonės pareigūnams pasakojo, kad niekada negalėjai būti tikras dėl jo veiksmų.

Tik sklido baisios legendos – jei su tavimi elgiasi gražiai, reiškia, nedaug liko gyventi. „Jeigu su tavimi lipšniai šnekama, tu bėk nuo jo ir stenkis nesirodyti akyse, nes bet kuriuo momentu gali tapti auka“, – V. Baltušio būdą atskleidžia A. Matonis.

Jis pasakoja, kad ūmų charakterį ir nepaaiškinamą elgesį tekdavo patirti ir lyderių žmonoms. „Sako žmona: „Eisiu ten ir ten.“ Vyras esą sutinka, siūlosi ją pavėžėti, bet nuveža ją iki Nevėžio ir įmeta į upę rudenį. Ta išlipa ir abu grįžta namo“, – lyderių elgesį su savo moterimis detalizuoja tuometinis Kriminalinės policijos komisaras. Jo nuomone, tos moterys juos mylėjo, be to, neturėjo kitos išeities, nes suprato, su kuo gyvena ir kad bet kada pačios gali tapti aukomis.

Už grotų greit palūžo

„Tulpiniai“ susikūrė kaip kiemo draugų gauja. Iš pradžių visi nariai buvo lygūs, tačiau ilgainiui stipriausi, žiauriausi, ginklo gaiduką nuspausti nedvejojantys jaunuoliai išsiveržė į lyderius. „Tulpinių“ galios piramidės viršuje buvo V. Baltušis. Nepaklusti jam, pasipriešinti reiškė mirties nuosprendį.

Panevėžyje siaubą visiems kėlęs tvirtas vyras patekęs už grotų palūžo. Vieną dieną pareigūnai išgirdo tai, ko niekada nesitikėjo.

V. Baltušio parodymai dar plačiau atvėrė „tulpinių“ gaujos žudynių istoriją. Apie verslininkų Danutės ir Juliaus Džiuvių pagrobimą teisėsaugininkams pasakojo ir D. Skačkauskas, tačiau jis dalyvavo tik nusikaltimo pradžioje. Kaip įvykdyta egzekucija – jis nematė. Iš pareigūnų pokalbio su V. Baltušiu apie sutuoktinių Džiuvių nužudymą:

– Dar gyvą atsivežėt Danutę prie duobės?

– Taip.

– O kas ją nušovė?

– Aš.

– Tu nušovei...

– O Julių irgi tu nušovei?

– Taip.*

Pirmoji „tulpinių“ padaryta žmogžudystė pagal V. Baltušio pasakojimą įvyko dar 1993 metais. Važinėdamiesi po miestą jie pastebėjo Aurimą Glebovą. Pasmaugė, nes šis pradėjo juos ignoruoti, pastebėjo juos sekantį. Tikra žudymo karuselė įsisuko po kelių pasikėsinimų į „tulpinių“ lyderius. Per vieną iš bandymų buvo nušautas Žydrūnas Pauša, V. Baltušis atsidūrė ligoninėje. Atsigavęs pradėjo keršto kampaniją. Pirmasis sąraše – Audrius Krivickas.

Kėsinosi ne kartą

Būsima „tulpinių“ auka buvo Krašto apsaugos ministerijos kontržvalgybininkas. Po oficialiomis pareigomis slėpėsi ir nelegali veikla – kontrabanda ir prekyba ginklais. „Tulpiniai“ jo nužudymą 1994 metų liepos 15-ąją kruopščiai suplanavo.

Sekdami A. Krivicką tulpiniai išsiaiškino, kokiu automobiliu jis važinėja, kokie įprasti jo maršrutai. Suplanuoto nusikaltimo vakarą susitikę tulpiniai išsidalino radijo stotis, ginklus, išsiskirstė į savo postus.

Per išpuolį žuvo A. Krivickas ir nepilnametis jo kaimynas Marius Kačkys. Kartu su jais važiavusi mergina nenukentėjo. Pabėgę „tulpiniai“ iš pradžių ginklus paslėpė, vėliau – išlydė. Prabėgus dviem mėnesiams po A. Krivicko atėjo Virginijaus Marčionkos eilė. „Tulpiniai“ nusprendė, kad geriausias metas tai padaryti – surengti pasalą jam grįžtant iš laidotuvių Biržuose. Nusikalstamo pasaulio veikėjai ten buvo susirinkę atiduoti paskutinę pagarbą nušautam vietos gaujos lyderiui. „Tulpiniai“ buvo įsitikinę, kad V. Marščionka važiuos šviesiu automobiliu „Mazda“ ir kelyje iš Pasvalio į Panevėžį surengė pasalą.

Per išpuolį žuvo trys iš keturių automobilyje važiavusių vyrų. Tačiau pagrindinio taikinio – V. Marčionkos jame nebuvo. Nusikaltimą tiriantys pareigūnai ilgai klaidžiojo neteisingų versijų labirintuose, nes „tulpinių“ su šiuo išpuolių niekas nesiejo.

„Tulpiniai“ netapo įtariamaisiais ir dėl dar vieno pasikėsinimo į V. Marščionkos gyvybę. 1994 metų gruodį ryšių su Latvijos nusikaltėliais turėjęs Saulius Janonis iš Rygos pasikvietė sprogmenų meistrą, kuris sukonstravo bombą ir pritvirtino ją po automobiliu.

Ryte į jį sėdo keturi žmonės. V. Maršionka įsitaisė gale. „Tulpiniai“ sekė iš paskos. Iš pradžių vairavo Algirdas Stundžius, bet sustojęs degalinėje jis susikeitė vietomis su viena iš merginų.

Šis sprendimas kainavo A. Stundžiui gyvybę. V. Baltušiui nuspaudus mygtuką, nugriaudėjęs sprogimas stipriausiai smogė priekinėje keleivio sėdynėje sėdinčiam vyrui. Vairavusi mergina buvo sužalota, o gale sėdęs V. Marčionka su drauge nenukentėjo.