„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus

Atsiverdavo ne kiekvienam

„Tulpinių“ nusikaltimus narplioję pareigūnai pasakoja, kad iš pradžių kiekvienas šiek tiek bendravo su visais įtariamaisiais. Buvo stebima jų reakcija, sprendžiama, kuriam pareigūnui įtariamasis greičiausiai atsivers. Tarp kriminalistų buvo ir tam tikra specializacija – vieni geriau pažinojo vienus „tulpinius“, kiti – kitus.

T. Vėbra pabrėžia, kad, kad vien kalbomis žmogaus neprakalbinsi. Nusikaltėliams svarbu, kaip pareigūnas elgiasi, kaip pasisveikina, svarbi jo veido išraiška. „Labai dažnais atvejais, ir „tulpinių“, ateidavau ir sakydavau: „Aš toks ir toks darbuotojas, dirbu tiek ir tiek metų, turiu du vaikus, žmoną, gyvenu iš algos.“ (…) Žmogui išaiškini, kad esi žemės kirminas, jis – irgi žemės kirminas, aš vienoj barikados pusėj, tu – kitoj, bet abu esam žmonės. Nori, kad būtų geriau? Aš irgi noriu, kad būtų geriau. Po visų tokių ilgų dėlionių pasimatydavo, kad vienas nori bendrauti su vienu, kitas – su kitu“, – kalba T. Vėbra. Jis atkreipia dėmesį, kad toks darbas turi būti komandinis, pareigūnai turi justi ir kolegų, ir aukščiausios vadovybės palaikymą.

A. Matonis papildo, kad prie šio tyrimo vieningai dirbo skirtingo rango pareigūnai, jis tai prisimena kaip kolegiško, tarpusavio pasitikėjimu grįsto darbo pavyzdį. „Tuo metu buvo labai didelis pasitikėjimas ir užsidegimas tarp mūsų ir prokurorų, atsirado didelė bendrystė ir pasitikėjimas“, – pasakoja A. Matonis.

Formaliai vykdomiems tyrimams vadovauja prokuroras, jis kontroliuoja visų prie bylos dirbančių tyrėjų veiksmus. Formalus požiūris ir teisėsaugos institucijų susiskaldymas leido organizuotoms gaujoms įsitvirtinti Panevėžyje. Nusikaltėlius sutriuškinti buvo galima tik dirbant drauge.

Policijos kriminalistai pabrėžia, kad tiriant šią bylą prokurorai nebuvo tik oficialius parodymus fiksuojantys asmenys. Jie ėmėsi tų pačių darbų, kurie pagal pareigybines instrukcijas priklausytų policijos tyrėjams.

A. Matonis sako, kad dirbant prie šios bylos buvo pamiršta praktika, kai prokuroras atlieka tik prokuroro funkciją, tardytojas tik tardo, operatyvinis darbuotojas dirba tik operatyvinį darbą: „Visos grandys dirbo bendrai ir mes po to, ypač su prokuratūros, ONTT (Organizuoto nusikaltimumo tyrimo tarnybos) padaliniais susibendravome kaip niekada anksčiau.“

Darbininką pavertė neįgaliuoju

Prisimindamas savo darbo patirtį, A. Sadeckas sako, kad dirbant su nusikaltėliu itin svarbu, kaip sutari su savo porininku. Jis prisimena, kad dirbant su vienu gerai žinomu nusikalstamo pasaulio lyderiu, jo porininkas aiškiai parodydavo žiūrintis į jį kaip į šiukšlę. Ir tai trikdydavo darbą. „Jis (nusikaltėlis) sako: „Patraukit, viršininke, negaliu su juo sėdėti.“ O jis ateina. Sakau: „Ar gali bent nusišypsoti?“ O jis: „Negaliu, jis man vis tiek šiukšlė.“ (…) Pasakai vieną frazę, o kitas, kuris nepagauna minties, gali viską sugadinti. Poros turi būti labai suderintos“, – teigia A. Sadeckas. T. Vėbra pritaria, kad dirbant kolegos turi turėti vieną poziciją, nekalbėti sulaikytajam skirtingų dalykų.

Susidėlioję strategiją pareigūnai pradeda darbą su „tulpinių“ gaujos lyderiais. Jų rankose – A. Andrušaitis, A. Vertelka ir pagrindinis „tulpinių“ žmogus – V. Baltušis. Iš D. Skačkausko pasakojimų kriminalistai jau žinojo apie dalį grupuotės nusikaltimų. Tačiau buvo galima nuspėti – jų rankos prisidėjusios prie kur kas daugiau žmogžudysčių.

T. Vėbra pripažįsta, kad V. Baltušis buvo tas asmuo, iš kurio pareigūnai nesitikėjo išgirsti jokios informacijos: „Jis buvo ta figūra, kuri visiems sakydavo: jeigu nori kalbėti – liežuvį praryk. Mes buvo įsitikinę, kad iš jo mes nieko gero nesulauksim.“

A. Matonis prisimena, kad apie V. Baltušį pareigūnai buvo prisiklausę daugybę įvairių pasakojimų. Esą „tulpiniai“ mokėjo savo nusikaltimus susukti taip, kad įtarimų šešėlis nekristų ant jų. O didžiausiu chameleonu ir veidmainiu buvo vadinamas lyderis V. Baltušis. „Vienas žmogus sakė, kad V. Baltušis gali būti 25 pavidalų. Gali būti lipšniausias, gražiausias, mieliausias, o gali būti ir žiaurus, ir agresyvus, nenusakomo būdo. Jis fiziškai tikrai labai stiprus vyras, įvaldęs kovos menus, buvęs boksininkas. (…) Bet kokioje situacijoje jam pereiti nuo linksmo bendravimo [prie agresyvaus] nesunku. Jeigu kažkas pažiūrėjo ne taip ar pasakė, susidoroti su tuo žmogumi jam – viens du trys“, – apie centrinę gaujos figūrą kalba A. Matonis.

Kaip nevaldomo V. Baltušio būdo pavyzdį pareigūnai prisimena jo bute dirbusio meistro lemtį. Pamatęs, kad jo bute meistras neva nekokybiškai kloja parketą, darbininką V. Baltušis žiauriai sumušė – sulaužė šonkaulius, sudaužė galvą.