Senų filmų ilgesys

Labai sujaudino rašinys „Klaipėdoje“ „Viskas tik iš meilės kinui“ („Klaipėda“, rugsėjo 16 d.). Smagu, jog keli jaunuoliai stengiasi nepamiršti kino ir tai virto jų verslu. Aš anksčiau taip pat labai mėgau kiną. Iki šiol prisimenu vaikystėje matytą kino juostą „Valkata“, filmo muzika iki šiol skamba mano ausyse. Nežinau, kiek dabar sumokėčiau, bet tikrai nemažai, kad tik tą filmą vėl pamatyčiau. Deja, niekas jo nerodo – nei televizija, nei kino teatrai. Nerodo ne tik „Valkatos“, bet ir kitų puikių senų filmų, pavyzdžiui, „Muzikos garsų“. Dabar pasižiūri filmų anonsus ir verkti norisi: vien smurtas, kumščiai, spyriai, revolveriai. Aš nesu žmogžudė ir man nepriimtini smurto filmai, labai norėčiau, kad rodytų gyvenimiškas istorijas. Linkėčiau tiek televizijoms, tiek kino teatrams atsigręžti ir pasižiūrėti, kokius filmus rodydavo prieš keliolika metų. Buvo gražu. Gražu gali būti ir dabar, tik reikia šiek tiek pakeisti pasiūlą. Žmonės tikrai įpras žiūrėti pamokančius, o ne smurto persunktus filmus. Ir tuo džiaugsis.

Jeronima

Ligoninėje – puikus aptarnavimas

Mano jau toks amžius, kai nemažai laiko tenka praleisti ligoninėse, ne vienoje jų esu gulėjusi. Pastebėdavau, jog ligoninėse gydytojų, slaugytojų darbo krūvis labai didelis, todėl jie nespėja „apšokinėti“ visų pacientų taip, kaip, atrodytų, reikėtų. Pastarąjį kartą gulėjau Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. Čia susidariau įspūdį, kad ligoninių finansavimas neturi įtakos aptarnavimo kokybei. Personalas dirbo taip tvarkingai – minučių tikslumu. Didžiausia pagarba šiai ligoninei ir jos personalui.

Aldona

Autobuse – kino seansas

Mane nustebino jaunų žmonių nesupratingumas ir kitų negerbimas. Prieš kelias dienas važiavau autobusu iš Šiaulių į Klaipėdą. Autobusas buvo beveik pilnas, tačiau, nepaisant to, vienas vaikinas, kad jam neprailgtų kelionė, įsijungė nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjo žiūrėti filmą. Viskas būtų gerai, tačiau tą filmą jis žiūrėjo visu garsu, kažkodėl neužsidėjo ausinių. Gal jis jų tiesiog nepasiėmė, bet tokiu atveju reikėjo apsieiti ir be filmo peržiūros. Filmas, bent jau kiek girdėjau, buvo ganėtinai kvailas, su visai nejuokingais juokeliais. Norėjosi vyrukui pasakyti pastabą, kad autobuse jis važiuoja ne vienas, yra dar keliasdešimt žmonių. Tačiau kažkaip baisu pasidarė, kad galiu sulaukti ne tik keiksmažodžių virtinės. Taip ir teko kentėti visą kelionę iš Šiaulių į Klaipėdą, o ta kelionė truko apie tris valandas.

Roberta