Laikraštyje dažnai rašoma apie dviračių, pėsčiųjų takų problemas. Bet kas pasakys, kaip pėstiesiems patekti į Antrosios Melnragės paplūdimį? Nuo Girulių gatvės iki pat stovėjimo aikštelės nėra jokio įėjimo. Neseniai "pasisekė" lankytis paplūdimyje tuo metu, kai užėjo smarkus lietus. Skubiai pajudėjo visa eilė mašinų. O man beliko ant tvoros lipti. Palei tvorą mašinoms yra užbrėžta geltona linija. Bet kur dėtis pėstiesiems – nežinia. Einantiems su vaikais ar vežimėliu iš viso pavojinga. O juk pakaktų užbrėžti liniją ir nereikėtų didelių investicijų.

Laima

Neprileidžia prie šeimos gydytojo

Iš Kauno atvažiavome gyventi į Klaipėdą ir prisiregistravome vienoje gydymo įstaigoje. Pasirodo, čia viskas vyksta labai neįprastai. Kol gyvenau Kaune, be jokių problemų galėdavau puikiai paskambinti savo seselei ar pačiam gydytojui. Prisiregistravus Klaipėdoje, telefonu atsiliepia tik kažkokia dispečerė ir pradeda mus tardyti, kodėl skambiname. Sakome, kad norime susitikti su savo daktaru. Atsiliepusi moteris pasiūlo išsakyti problemas jai. Bet mes norime pakalbėti su sesele arba daktare. Pasirodo, negalima. Negana to, per pietų pertrauką iš viso atsiliepia tik robotas. O jei kam nors nutiktų bėda, kur reikėtų kreiptis? Bandėme reikšti nepasitenkinimą, bet mums pasiūlė pakeisti šeimos daktarą.

Irena

Prisimenu Sąjūdžio euforiją

"Klaipėdoje" perskaičiau nuomonę "Kam reikėtų dėkoti?" ir pritariu jos autoriui, kad nepriklausomybė prasidėjo nuo perestroikos. Aš labai gerai prisimenu tuomet tvyrojusią euforiją. Kaip buvo dedami pamatai nepriklausomybei. J.Marcinkevičius, A.Juozaitis, Z.Vaišvila, R.Ozolas ir K.Prunskienė – daugybė intelektualų dalyvavo. Aš pati važinėjau ir "gėriau" Sąjūdžio dvasią Vasaros estradoje ir kitur. Visi tikėjomės laisvės. Reikia dėkoti visiems – ir tiems, kas paruošė nepriklausomybės geležinkelį, kad galėtų garvežys su vagonais važiuoti. Sakoma, kad vienas lauke ne karys. Taip ir čia – visa tauta buvo vieninga. Tad ir nepriklausomybė yra mūsų visų, o ne vieno žmogaus, nuopelnas.

"Klaipėdos" skaitytoja