– Linai, kaip šovė mintis, tapti autobuso vairuotoju?

– Someljė darbas – kaip profesionalus sportas. Vieną dieną supranti, kad nebegali pasiekti aukščiausių rezultatų, jaunimas kvėpuoja į nugarą. Jau kurį laiką jaučiau, ypač perkopus 50-metį, kad jėgų ir azarto mažėja, mano saulė leidžiasi. Pradėjau ieškoti, ką dar galėčiau dirbti. Iš pradžių kalbėjau su restoranais. Bet kai tau pasiūlo 800 eurų mėnesinį atlyginimą už kasnaktinį barmeno ar padavėjo darbą, tai supratau, kad tai ne man. Prisimenu, kažkada pajuokavau, jog pensijoje vairuosiu autobusą, nes turiu D kategorijos profesionalo teises. Tai va, juokai juokais, bet prisikalbėjau.

– Ir taip paprastai, be jokio papildomo pasiruošimo, iškart prie autobuso vairo?

– Iš esmės – taip. Vakare paskambinau į „Klaipėdos paslaugas“, sako: „Rytoj atvažiuok pasikalbėti.“ Kitą dieną atvažiuoju į „Klaipėdos paslaugų“ administraciją, sutinku daugybę pažįstamų, kurie iš nuostabos išplėtę akis klausinėja, ar tikrai ketinu dirbti vairuotoju. Sakau: „Taip, dirbsiu. Teko pasistažuoti kurį laiką su mažesniu autobusu, bet greitai sėdau ir prie didžiojo autobuso vairo.

Linas Prankevičius. Partnerio nuotr.

– Koks buvo pirmas įspūdis apsilankius bendrovėje?

– Pirmąkart atvažiavęs pamačiau aikštelėje prie administracinio pastato sustatytas gana naujas, prabangias lengvąsias mašinas. Pagalvojau, kad neblogai čia vadovai gyvena. Bet paaiškėjo, kad tai autobusų vairuotojų mašinos, kuriomis jie atvažiuoja į darbą. Užėjus į poilsio patalpas sutikau nepažįstamus žmones, kurie su manimi sveikinosi, bendravo, juokavo. Iškart griuvo mitas, kad čia dirba pilka publika be jokio išsilavinimo.

– Ir tas pirmas įspūdis per metus nepasikeitė?

– Priešingai. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai mano. Tai idealus darbas kuriantiems žmonėms. Orus atlyginimas, grafikas toks, kad tris dienas dirbi – trys laisvos. Tiesą sakant, net ir autobuso vairavimas yra kaip meditacija. Aš, pavyzdžiui, vežiojuosi sąsiuvinį ir galutinėje stotelėje užsirašau reiso metu į galvą šovusias mintis, idėjas, kurias po to naudoju „užklasinėje“ veikloje – kurdamas TV reportažus.

– Beje, o kaip sureagavo aplinkiniai, pažįstami, kai sužinojo apie tavo karjeros pokyčius?

– Niekur nedingo mano someljė įgūdžiai. Per tuos pusantrų metų, kai dirbu „Klaipėdos paslaugose“ vairuotoju, kvietė ir tebekviečia vesti degustacijas, mokymus. Bet jų nėra tiek daug, kad galėčiau iš to gyventi. Tad kilo mintis iš naujo pasinerti į socialinius tinklus, skleisti tą pačią informaciją su bendraminčiais. Sėdime dabar studijoje prieš kameras su restoranų savininkais, diskutuojame apie gerą kavą, aptarinėjam naujo restorano atidarymą ir panašiai. Pavyzdžiui, šiandien turėsiu du filmavimus su įdomiais žmonėmis: menininke ir numerologe. Kitaip sakant, vairuotojo darbas netrukdo, neužgožia mano kūrybinių sumanymų.

Linas Prankevičius. Partnerio nuotr.

– O kur tie stereotipiniai vairuotojo atributai: tepaluotas veidas, dyzelinu prasmirdę rūbai?

– Šiuo požiūriu patekau į „blogą“ įmonę. Rankų teptis netenka. Mums, vairuotojams, net neleidžiama patekti į „Klaipėdos paslaugų“ serviso patalpas. Jei yra gedimas – paliekame autobusą aikštelėje, užregistruojame gedimą žurnale ir atgaunam jau sutvarkytą techniką. „Klaipėdos paslaugas“ palyginčiau su aukščiausio lygio restoranu. Kur vairuotojas, lyg restorano šefas, po darbo palieka virtuvę sutvarkyti pameistriams. Nei autobuso valymu, nei remontu mums rūpintis nereikia. Vairuojame daugiausia naujus dujinius arba elektrinius autobusus su automatine pavarų dėže, sėdime patogioje kabinoje. Ne kiekvienas šiuolaikinis lengvasis automobilis savo komforto įranga ir vairavimo patogumu gali prilygti naujam autobusui.