Partizanų likimai – eilėse: tai duoklė savo kraštui ir garbingai jo praeičiai

Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Robertas Patamsis laisvu nuo tiesioginio darbo metu yra entuziastingas praeities tyrinėtojas, gerai išmanantis pokario partizaninės kovos Lietuvoje niuansus. Neseniai išleidęs Vyčio apygardos partizanų ryšininkės Genovaitės Janulytės-Karpavičienės eilėraščių rinktinę, R.Patamsis pasistengė, kad ši knyga taptų tikru paminklu ne tik dainomis virtusių eilių autorei, bet ir jos apdainuotiems kovotojams.

Pritaikė aukštaitiškas melodijas

Romansus dainuojantys žmonės moka ne vieną dainą, kurios žodžius parašė savamokslė poetė.

Mažai kas žino, kad populiarios dainos "Dar neseniai tu man kalbėjai", "Sapnas", "Tu toks gražus buvai, bernioke", "Partizanų himnas" gimė G.Janulytės-Karpavičienės eilėraščiams pritaikius aukštaitiškas liaudies dainų melodijas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno žodžiais tariant, prisimenant žuvusius mūsų krašto partizanus bei pagerbiant jų atminimą, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.

Partizaniškų eilių rinktinė pavadinta vieno eilėraščio pirmaisiais žodžiais – "Šv. Onos naktį…". Ji – gausiai iliustruota partizanų ir jiems talkinusių žmonių nuotraukomis, be to, autorius pateikė eilėse aprašytų pokario kovotojų likimo istorijas.

Vienas tokių personažų – poetės mylimasis, Žaibo būrio partizanas Jonas Bernatavičius-Rasputinas.

Žaibo būrio partizanai juos rėmusių Mincių sodyboje švenčia Petro Šimkaus-Trenksmo varduves. (G. Vaičiūno asmeninio archyvo nuotr.)

1949 m. gruodžio 20-osios naktį Užupušių kaime, Juozo Pranio sodyboje, pranešus šnipui, įvyko Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio penkių partizanų susidūrimas su stribų būriu.

J.Bernatavičių-Rasputiną sužeidė į alkūnę, dar du jo bendražygiai buvo nukauti. Po poros dienų stribai rado bunkeryje pasislėpusį J.Bernatavičių-Rasputiną.

Partizanas nepasidavė, atsišaudė, o paskutine kulka nusišovė. Jo kūnas buvo paguldytas Taujėnuose ant grindinio. Vėliau palaikai užkasti, partizano palaidojimo vieta nežinoma iki šiol.

Tema – neužbaigta

Partizanų ryšininkės eilėse R.Patamsis pasistengė rasti kaip įmanoma daugiau detalių.

Gydytojo R.Patamsio tyrinėjimai, skirti partizanų kovoms, yra jo duoklė savo kraštui ir garbingai jo praeičiai. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Antai Rasputino slapyvardį pasirinkusį partizaną autorius aprašo kaip kultūringą, inteligentišką, romantiškos sielos jaunuolį, turėjusį puikų balsą.

Galima spėti, kad tada vos 23 m. Genovaitė labai skaudžiai išgyveno mylimojo žūtį. Ji ištekėjo tik po penkerių metų.

Dėl knygoje pateikiamų detalių ir iš nuotraukų į skaitytojus žvelgiančių jaunų, dažniausiai besišypsančių veidų, vartant eilėraščių rinktinę, gerklę gniaužia ašaros.

Aprašyti partizanai, apie kuriuos daugelis XXI a. žmonių žino tik iš knygų, tampa artimi, o jų žūties prasmė – suprantama ir kelianti pasididžiavimą.

"Kad ir kiek daug tyrinėjimų atlikta ir knygų parašyta, visuomenės reakcijos rodo, kad partizaninio judėjimo Lietuvoje tema – neužbaigta. Viena visiškai aišku – tie žmonės kovojo už laisvę. Vieni paaukojo viską: namus, šeimas ir net gyvybę. Kiti jautė pareigą jiems padėti. Dar kiti nenorėjo nieko aukoti. Tuo žmonės ir skiriasi. Kažkas dar vis aiškina, kad partizanai iš jų paėmė duonos kepalą ar paltį lašinių, nors kovotojams tai buvo vienintelis būdas išgyventi, – apie motyvą savo ir artimiausių draugų bei kolegų Vytauto Toliušio bei Arvydo Dargevičiaus lėšomis išleisti knygą kalbėjo R.Patamsis. – Pokario propaganda buvo labai rafinuota, jos palikimą jaučiame ir šiandien, būtent todėl neturime nutylėti faktų."

Paklaustas, kodėl ėmėsi leisti eilėraščių rinktinę, svarią ir išsamią monografiją apie partizaninį judėjimą Lietuvoje prieš kelerius metus išleidęs gydytojas atsakė nedvejodamas: todėl, kad žino, – niekas kitas to nepadarys.

Grėsė ilgas įkalinimas

Pokariu daugybė žmonių bandė eiliuoti.

Rašė, kas tik galėjo, tai buvo širdies šauksmas, tokie žmonės buvo tikrieji liaudies poetai, kūrė sau ir savo artimiesiems. Daugelis jų turėjo tik pradinį išsilavinimą.

G.Janulytė-Karpavičienė buvo baigusi gimnaziją. Jos kūryba sklido ir atliepė daugybės žmonių jausmus, bet kartu tai buvo labai pavojinga veikla.

R.Patamsio išleistoje rinktinėje yra apie 80 eilėraščių, vienoje knygoje visi autorės eilėraščiai dar niekada nebuvo publikuoti.

Tai yra antrasis rinkinys, pirmasis iškeliavo į Ameriką, bet žmonės, pažadėję jį išleisti, pažado neįvykdė.

G.Janulytė-Karpavičienė gimė Panevėžio apskrityje, Raguvos valsčiuje, netoli Traupio miestelio (dabar Anykščių r.), Mickūniškių kaime. Iš to paties krašto kilęs ir R.Patamsis.

Klaipėdoje gyvenantis gydytojas žino, kad uostamiestyje yra daugiau jo kraštiečių, kuriems knyga gali būti įdomi kaip savojo krašto praeities atspindys.

R.Patamsiui neteko sutikti 2013 m. mirusios G.Janulytės-Karpavičienės. Sudarytojas iš matymo pažinojo jos brolį Albiną ir seseris Aldoną bei Jadvygą. Poetė buvo vyriausia.

"Apie eilėraščiuose minimus partizanus girdėjau savo krašto žmonių pasakojimus. Juos vadino vardais, lyg tai būtų giminaitis ar kaimynas. Tai yra gyva krašto istorija. Pokariu kovojo ištisi kaimai. Pagal kaimų pavadinimus vadinosi ir partizanų būriai", – prisiminė R.Patamsis.

Grėsė kalėjimas

Tai, kad plačiai pasklidusių eilėraščių autorė yra G.Janulytė-Karpavičienė, žinojo tik keli žmonės.

Eilėraščius platino jos sesuo. Daugumą eilių jaunimas persirašydavo į savo užrašus. Tada tai buvo labai populiaru. Tik niekada nebuvo pažymėta, kas autorius.

R.Patamsis prisiminė, kad net jo pusseserė turėjo G.Janulytės-Karpavičienės eilių, bet nė nenutuokė, kad jas sukūrė vos už trijų kilometrų gyvenanti mergina.

Iš artimiausios poetės jaunų dienų draugės ir kaimynės R.Patamsis sužinojo, kad Genovaitė kurdavo labai greitai – vos tik jų krašte įvykdavo koks svarbus, žmones sukrėtęs įvykis, tuoj pat apie jį atsirasdavo eilėraštis, o jo žodžius imdavo dainuoti vietos jaunimas. Iš lūpų į lūpas dainos sklisdavo po apylinkes, po Aukštaitiją ir visą Lietuvą.

Autorės niekas neišdavė. Viena vertus, ji laikėsi konspiracijos, o ir žmonės žinojo, kad apie tokius dalykus nereikia plepėti. Pokariu už šiuos eilėraščius autorei galėjo grėsti mažų mažiausiai 10 metų kalėjimo.

G.Janulytė-Karpavičienė galėjo būti pavadinta propagandinio karo dalyve, agitavusia prieš tarybų valdžią, ir nuteista už kontrrevoliucinę veiklą. Žinant, kad Genovaitė dar buvo ir partizanų ryšininkė, jai grėsė įkalinimas ir 25 metams.

Istoriko G.Vaičiūno žodžiais tariant, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.

Kratų metu stribai peržiūrėdavo net menkiausias popieriaus skiautes, ieškojo atsišaukimų ar eilėraščių. Kartą Genovaitės mama, sąsiuvinius pakišusi tvarte po pašarais, tik per plauką išgelbėjo pluoštą dukros kūrybos.

Šeima buvo įtariama, stribai budėdavo prie sodybos pasalose, įsiverždavo į namus anksti ryte, gąsdindavo, kad atėjo vežti į Sibirą.

Kartą G.Janulytė-Karpavičienė buvo sulaikyta ir tardoma, kelias paras ji praleido už grotų, bet, neradus įrodymų, buvo paleista.

Buvo aišku, kad merginai geriau bėgti iš savo krašto, todėl 1952 m. ji išvyko į Kavarską, kur įsidarbino paruošų kontoroje. Ten ji susipažino su Jonu Karpavičiumi, po poros metų jiedu susituokė.

Kai kontoros viršininkas sužinojo apie galimus Genovaitės ryšius su partizanais, jaunavedžiai iš darbo buvo atleisti. Jie apsigyveno Taujėnuose, kurį laiką glaudėsi moters tėviškėje, 1958 m. pora persikėlė į Panevėžį, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos.

Gabi literatūrai moteris dirbo su kūryba nesusijusį darbą. Pora užaugino dvi dukras. G.Janulytė-Karpavičienė mirė 2013 m.

Sąsiuvinį laikė rūsyje

Per savo giminaičius tėviškėje R.Patamsis susirado poetės dukrą, gyvenančią Panevėžyje.

"Žinojau, kad G.Janulytė-Karpavičienė yra vieno eilėraščio autorė. Tada dar neturėjau supratimo apie jos kūrybą. Pamaniau, kad toks kūrybingas žmogus negalėjo nepalikti savo eilių. Susitikau su jos dukra, sąsiuvinį su mamos rankraščiais ji atnešė iš rūsio. Atiduosiu jį Anykščių kraštotyros muziejui. Labai džiaugiuosi, kad sąsiuvinis nepražuvo. Juk iš rūsio jis galėjo iškeliauti į šiukšlių konteinerį. Iš dukros gavau ir nuotraukų albumą. Kai kurios jų bus vertingos ir Genocido centrui", – pasakojo R.Patamsis.

Kai kurios G.Janulytės-Karpavičienės eilės tapo liaudies dainomis, žmonės pakeisdavo žodžius, juk neretai buvo užrašomos iš atminties. Taip tekstai buvo dar labiau nugludinami, nudailinami.

Knygelėje pateikiami kai kurių eilėraščių originalūs ir žmonių pakeisti variantai.

Yra vilčių, kad Klaipėdos krašte šias dainas atgaivins ansamblis "Mingė". Jau dabar aišku, kad į savo repertuarą įtrauks dainą, kurią partizanai, nenorėdami, kad šeimininkai išsigąstų, užtraukdavo atėję į kokią nors sodybą.

"Labai viliuosi, kad šių laikų kapelos ir ansambliai pasigaus šias dainas. Tikiuosi, kad kiekvienas įtrauks į savo repertuarą sau priimtiniausius, tinkamiausius eilėraščius", – atviravo knygos autorius.

Knygą "Šv. Onos naktį…" platina pats autorius. Jis nori, kad eilėraščių rinktinė ne gulėtų lentynose, o būtų reikalinga žmonėms, taptų skaitoma.

R.Patamsis dalį tiražo išdalijo Anykščių krašto bibliotekoms, mokykloms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojams, visuomeniškiems žmonėms, kurie patys perskaitys ir duos kitiems.

Kai kurias dainas G.Janulytė-Karpavičienė įdainavo į magnetines kasetes.

R.Patamsiui pasirūpinus pagamintas pluoštas DVD kompaktinių plokštelių ir kelios laikmenos su šiais įrašais. Visa tai knygos autorius dalija dainuojantiesiems ir ketinantiesiems įtraukti šias dainas į savo repertuarą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pranas Pričkus

Pranas Pričkus portretas
Kovojau ir aš už šią tariamą nepriklausomybę, demokratiją. Ačiū. Kaip sakoma: spasibo Sąjūdisu za eto i lično Landsbergisu. O šiaip paskaitykite Ramanausko Vanago prisiminimus knygoje "Daugel krito sūnų" pervardintą į "Partizanai". Kaip "duoneliaudavo" (plėšikaudavo-P.P.), šaudydavo rusus (genocidas) ir t.t. Aš jų kovų ir siekių dėl nepriklausomybės nemenkinu.

Anonimas

Anonimas portretas
Kokia pas nacistinius zydsaudzius, banditus ir kraste gali buti garbe.? Slykscios tautos atmatos.

>realiai

>realiai portretas
Pasprink savo raudonais šudais, vata.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių