Moto Guris: motociklas man niekada nebus svarbiau už šeimą

Atsiskleidė užslėpti talentai

"Man, kaip pionieriui, tai tikrai yra pasiekimas. Čia kaip būtum užmetęs meškerę ir nesitikėjęs pagauti tokią didelę žuvį, – šypteli per nepilnus dvejus metus savo videoapžvalgomis netoli 20 tūkst. sekėjų subūręs Darius. – Ta mintis senokai kirbėjo, nes pasigesdavau motoapžvalgų. Gal jų ir yra, bet trūksta kažkokio teatrališkumo, akcentų. Turbūt vienas didžiausių mano kozirių – kad aš kalbu žemaitiškai. Kažkas pyksta – neina suprasti, bet šimtas sako – varyk ir toliau taip, įdomu klausyti. Gal sulošė ir tai, kad tai yra tokios apžvalgos, kurios duoda techninį rezultatą, nes kalba žmogaus patirtis, o nėra tai kažkoks maivymasis, "mocų" laužymai, deginimai ar benzino gėrimai."

Kaip prisipažįsta Darius, siužetų filmavimo metu jis jaučiasi taip, tarsi bendrautų su auditorija.

"Pagrindinė mano motyvacija – žmonėms papasakoti, parodyti, kas kaip yra, kaip gali būti. Man už tai nereikia pinigų, kažkokios finansinės grąžos. Ir kokiuose suvažiavimuose žmonės mane apspinta, nes "chebra" žino, kad aš komunikabilus, nepasikėlęs. Visada su visais pašneku, o nedrąsesnį ir pats pajudinu", – porina 39-erių telšiškis.

Nors linksmų plaučių žemaitis už tam tikrus stereotipus ar įpročius nevengia per dantį patraukti ir tautiečių, saviironijos trūkumu jo taip pat negalėtumei apkaltinti.

"Tai, kad informacija pateikiama su humoru, – irgi dalis koncerto. Nes žmonėms to reikia. Ir visi tie "bajeriai", žinoma, gimsta ekspromtu. Čia mano užslėpti talentai. Kartais žiūriu videosiužetą iš naujo, ką ten prifilmavęs, ir pats iš savęs juokuosi", – šypteli pašnekovas.

Gyvenantieji legendomis

Moto Gurio apžvalgos skirtos tiek keturratės, tiek dviratės motorinės technikos subtilybėms. Tačiau, kaip pats prisipažino, vis dėlto didžioji jo meilė – motociklai.

"Su lengvąja mašina pirmą sykį išvis pavažiavau tik 18-os metų. Tėvukas ilgą laiką važinėjo "mocu", ir jie taip man patiko, pritiko ir prilipo, kad ir po šiai dienai neįsivaizduoju kažkokio kitokio varianto. Per tiek daug metų susikaupė ir gausybė nuotykių, ir tų motociklų daug buvo – dažnai juos keičiu. Darau, perdarinėju ir noriu apie viską papasakoti. Ir pasiginčyti su tais, katrie kompiuterinės pelės ratuką yra sukę daugiau nei varžtą garaže", – juokauja pašnekovas.

Dariaus žodžiais, ir su baikerine struktūra jis turėjęs reikalų bemaž 20 metų.

"Mačiau, kaip ji užgimė ir vystėsi iki pat dabar. Teko ragauti ir to baikerinio važiavimo, vadinamosios čioperizmo kultūros. Gal tai savęs ieškojimas? Bet su čioperiais man būdavo per daug nuobodu, visi vienodi. Visada norėjosi to išskirtinumo. Man sakydavo, kas čia, kodėl tu ne kaip visi, būk normalus, – šypteli pašnekovas. – Man visada patiko pati technika, o ne gyvenimo kultas. Ne viena kažkokia kryptis, o daug visokių bandymų."

Darius pripažįsta – nemažai daliai vyrų motociklas tampa tarsi religija.

"Mocas" vyrui – kaip vaikas. Kaip "kažkas tokio". Pamenu, viename renginyje, kur visi buvo baisūs baikeriai, visi juodi, gražūs, kažkas paklausė: kas yra svarbiausia baikerio gyvenime? Jaunimas į tai iš karto: motociklas, jis – pirmoje vietoje! Galvoju, "chebra", juk pirmoje vietoje – tavo šeima. Tavo žmona. Tavo vaikai. Žinoma, kad man pagrindinis dalykas yra mano šeima. Mano gyvenimas. O su metais, matyt, iš šono dar geriau tam tikrus dalykus pradedi matyti. Tačiau nemažai yra įtikėjusių tomis legendomis ir norinčių jomis gyventi. Tai tuos, katriems pagrindinis gyvenime yra motociklas, ir ypač "Harley Davidson", aš ir patraukiu per dantį", – šmaikštauja neretai auksinių rankų meistru pavadinamas telšiškis.

Visa alga – į baką

Kaip prisipažįsta Darius, tai, kuo užsiima dabar, jis veikiau pavadintų ne darbu, o gyvenimo būdu, hobiu, iš kurio gali pragyventi.

"Mano išsilavinimas – vidurinis su profesija. Yra kažkoks žemės ūkio, statybinis žinynas. Kaip čia mane pavadinti – namų ūkio meistras? Kažkas tokio. Labai platus profesinio išsilavinimo žanras. Esu dirbęs ir statyboje, ir lentpjūvėje, ir sunkius fizinius darbus su vandeniu. Matyt, reikia praeiti kažkokius dalykus, kad žinotum atskaitos tašką. O aš visada buvau linkęs į techniką, su ja man labiausiai sekasi ir ją labiausiai mėgstu", – sako žinomas meistras, bene didžiausią žinių bagažą sukaupęs per praktiką.

Man visada patiko pati technika, o ne gyvenimo kultas. Ne viena kažkokia kryptis, o daug visokių bandymų.

"Tuo metu, kai į Lietuvą pradėjo vežti importinius automobilius, buvo tokia labiau autoelektriko linija. Daug metų atidaviau elektronikai, dirbau su visokiomis naujoviškomis sistemomis, išmokau visokių gudrybių, niuansų. Kažkiek to mokiausi specializuotai, bet reikėjo ir daug praktikos, žinių, kaip vystėsi šiuolaikinis motociklizmas ir automobilizimas, – prisiminimais dalijasi Darius. – Šešerius septynerius metus dirbau su senais klasikiniais automobiliais. Nemažai jų išleidau į Norvegiją, Švediją, Vokietiją. Apskritai egzotikai yra jau atskiras pirkėjas. Ir dažniausiai iš užsienio, lietuviams tokie dalykai per baisu, nes pas mus gi stiprios markių religijos – BMW, "Audi", iš motociklų – "Honda".

Vienas meistro rekonstruotas "Corvette" markės automobilis puikuojasi net muziejuje.

"Visą jį savo jėgomis atkėliau – pinigų nėra, detalių neįmanoma gauti, visokie lipdymai, konstravimai, ir galiausiai ta mašina išėjo labai efektinga. Kiek pavažinėjau, matau, brangu, nes visą algą turi supilti į baką. Nutariau parduoti. Atvažiavo klientas, toks egzotinis, panašus į Salvadorą Dali, apėjo, apžiūrėjo, sako, Maskvoje yra toks privatus retro automobilių muziejus, matome, kad čia rimtas reikalas, imame. Atnešė tokią saują pinigų, kokios gyvenime nebuvau nei matęs, nei čiupinėjęs. Galvoju – opa, tai jau galiu ir nebedirbti, – prisiminęs šypteli pašnekovas. – Štai čia ir buvo tas pastūmėjimas. Tada supratau, kad unikalus dalykas turi savo vertę ir gali suteikti tokią finansinę injekciją, kuri tau leis skirti daugiau laiko sau, savo tobulėjimui, savo reikalams."