Maskvietė, įsimylėjusi Lietuvą

Iš megapolio – į provinciją

– Jūs kilusi iš Maskvos?

– Taip, gimiau Maskvoje, ten augau, mokiausi, praleidau didžiąją gyvenimo dalį. Dabar jau dvejus metus gyvenu Palangoje. Tai – nuostabus miestas, ypač auginti vaikus.

– Kaip čia atsidūrėte?

– Ištekėjau už vietinio lietuvio. Taip ir atsidūriau. Dabar mes auginame dvejų metukų dukrytę, kuri lanko lietuvišką darželį ir kalba abiem kalbom.

– Kokį pirmą įspūdį paliko Palanga?

– Palangoje lankiausi jau anksčiau, prieš kokius septynerius metus. Man čia labai patiko. Švaru, jauku ir svetinga, lyginant su Maskva. Tai komfortiška vieta, kuri nesunkiai pasiekiama. Čia galima pailsėti nuo didmiesčio sumaišties, pakvėpuoti grynu oru. Čia puikios sąlygos, nuoširdūs žmonės. Dar iki santuokos atvažiuodavau čia po keletą kartų per metus, ne tik vasarą, bet ir žiemą, pailsėti prie jūros.

– Ar netraukia atgal į Maskvą? Šiaip ar taip, čia gili provincija, palyginti su jūsų gimtine.

– Važinėju į svečius. Manau, važinėsime dažniau, kai dukrytė paaugs, aplankysime teatrus, muziejus. Norėčiau, kad mano mergaitė pažintų viską, kas sukurta geriausio tiek rusų, tiek lietuvių, tiek ir visų kitų tautų kultūrose. Stengiuosi ją auginti pasaulio piliete, kaip augino mane pačią mano tėvai. Manau, kad meilę Lietuvai ji tikrai pajus, nes tai nuostabi šalis, draugiška, turinti puikų kultūrinį palikimą.

Lietuviai – svetingi ir draugiški

– Sakoma, kad lietuviai kiek šaltoki žmonės. Kokie jums pasirodė vietiniai?

– Žinote, kartais vadinamieji šalti žmonės yra daug malonesni už tariamus nuoširdžiuosius, kurie neretai savo nuomonę bruka ne ten, kur reikia. Per tuos dvejus metus nepasitaikė jokio incidento ar nemalonios reakcijos vien todėl, kad esu rusė. Gal todėl, kad pati labai pozityviai žiūriu į Lietuvą.

– Jūs puikiai kalbate lietuviškai. Kaip jums tai pavyko per dvejus metus, ar lietuviškai kalbate ir namuose?

Mano tikslas – kuo geriau išmokti lietuvių kalbą.

– Su vyru dažniausiai kalbame rusiškai, su dukrele – ir rusiškai, ir lietuviškai, su vyro tėvais ir kitais jo giminaičiais kalbame tik lietuviškai, nes jie rusiškai beveik nekalba. Mano tikslas – kuo geriau išmokti lietuvių kalbą, nes norėčiau lietuviškai vesti savo rankdarbių pamokas, grožio mokymus, seminarus.

– Ar atradote ką nors bendro tarp lietuvių ir rusų kalbų?

– Randu, kažkada netgi skaičiau filologinius pamąstymus, jog abi šios kalbos turi bendrų sąsajų, atrandu panašių žodžių. Man lietuvių kalba patinka, nes ji sudėtinga, įvairi, turi daug niuansų ir akcentų. Anglų kalba tiksli ir paprasta, kur viskas aišku, o lietuvių kalbos daryba neretai nenuspėjama. Man tai labai patinka, todėl noriu kuo geriau ją išmokti.

Pradžia – logikos pamokos

– Kuo jūs pati užsiimate?

– Mano darbas susijęs su žmonėmis, nes dirbu grožio sferoje. Daugiau nei 15 metų dirbau visažiste, taip pat mokiau žmones susikurti savo stilių. Kol kas čia neturiu savo firmos, dirbu su patentu. Džiugu, kad čia viskas labai civilizuota, nebuvo problemų derinant formalius reikalus. Dabar gaminu papuošalus ir aksesuarus iš įvairiausių medžiagų. Beje, tuo pradėjau domėtis gal nuo septynerių metų. Dabar tai pagrindinė mano veikla. Surengiau savo personalinę papuošalų parodą.

– Kokia jūsų profesija?

– Pagal išsilavinimą esu ekonomistė, personalo vystymo specialistė, taip pat – ir visažistė. Ir abi šios profesijos man netrukdė. Beje, prieš pradedant lankyti mokyklą, tėvai mane atvedė pas logikos mokytoją. Ir tai buvo labai naudinga, nes ir dabar bet kokį savo sprendimą priimu įvertinusi pagal formulę – noriu, galiu ir ar tai būtina. Todėl dabar galiu daryti tai, kas man patinka, jausti iš to malonumą ir nešti naudą žmonėms. Moku tinkamai paskirstyti savo laiką ir pasverti savo jėgas. Manau, kad tai labai naudinga.

– Kur norėtumėte, kad gyventų jūsų dukrelė, kai užaugs?

– Nesistengsiu jai piršti savo nuostatų. Mane taip auklėjo ir tėvai. Nors tėtis iš pradžių gana skeptiškai vertino mano polinkį rankdarbiams, bet, kai sužinojo, kad man tai padėjo socializuotis, atrasti naujų draugų ir naujų veiklos sferų, kur galiu pritaikyti savo talentus, jis maloniai nustebo.

Emigracija – laikinas reiškinys

– Jūs išvykote iš Maskvos gyventi į Lietuvą, lietuviai nuolat važiuoja gyventi į kitas pasaulio šalis. Ką manote apie emigraciją?

– Rusijoje irgi vyksta panašūs dalykai, tik gal tai labiau vidinė emigracija. Iš kitų regionų žmonės atvyksta daugiausia į Maskvą, taigi provincijos irgi tuštėja. Bet pastaruosius kelerius metus žmonės pamažu ėmė grįžti atgal ir ieško, kaip save realizuoti. Manau, kad ir Lietuvoje bus tas pats. Dabar kol kas ta žmonių banga juda iš šalies, tačiau ateis laikas ir jie sugrįš. Kol kas jauni žmonės renkasi lengviausią kelią – išvažiuoti, dirbti, uždirbti ir egzistuoti. Tačiau nemažai žmonių suvokia, kad toks gyvenimas alina jėgas ir nieko neduoda vidiniam žmogaus pasauliui. Tai suprasdami jie pamažu grįš į tėvynę.

– Jūsų manymu, ar šiais globaliais laikais žmogui vis dar svarbi tėvynė?

– Manau, kad svarbi ne konkreti vieta, kur esi gimęs, nors kartais ima traukti prie gimtųjų beržų. Požiūrį lemia mentalitetas ir ar svarbi žmogui savirealizacija. Pavyzdžiui, aš dabar turiu dvi tėvynes – Maskvą ir Lietuvą. Maskvoje susiformavau kaip asmenybė, Lietuvoje turiu galimybes kurti, jaustis visavertiškai. Ir ten, ir čia jaučiuosi gerai, jaučiuosi reikalinga, turiu artimuosius, draugus. Šiais laikais didžioji dauguma emigrantų važiuoja dirbti bet kokio darbo ir dažniausiai ne tą, kurį mėgsta, jie tikrai negali pasigirti, kad jiems patinka tai, ką daro. Jie laukia laisvadienių, kuriuos galėtų skirti sau maloniems dalykams, bet ne visada laisvalaikis būna toks, kokio norėtų, ne visada jie gali nueiti su šeima į teatrą ir savo gimtąja kalba pažiūrėti spektaklį. Su savo mylimais žmonėmis jie negali praleisti laiko taip, kaip jiems yra įprasta ir įdomu, nes gyvena svetimoje šalyje, neretai yra ribojami kokių nors buitinių dalykų.