Lietuvos gyventojų trėmimai: kita skaudžios istorijos pusė

Etninis kriterijus nerūpėjo

Vilniaus universiteto profesorė V.Davoliūtė, tyrinėjanti XX a. istorines traumas, skaitys paskaitą „Ištrinta atmintis: 1940–1941 m. žydai tremtiniai“.

Jos atliktas tyrimas bandys grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į tų birželio dienų atmintį, kai per pirmąją sovietinę okupaciją iš Lietuvos ištremta apie 17 tūkst. gyventojų, kurių didelė dalis neišgyveno nė pirmos žiemos.

1941 m. birželį tremti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai. Mokslininkės teigimu, sovietai nesivadovavo etniniu kriterijumi – jie norėjo atsikratyti „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ ir išvežė pirmiausia visuomenės elito narius.

1941 m. Lietuvos piliečiai žydai sudarė maždaug 9 proc. represuotųjų (apie 3 tūkst. žmonių), o bendroje Lietuvos gyventojų populiacijoje jų buvo 8,3 proc.

Šeima: Vera Rozental Donec su tėvu Leibu Rozentaliu. XX a. 6 dešimtmetis. Igarka, Krasnojarsko kraštas. (jmuseum.lt nuotr.)

Anot istorikės, Sąjūdžio metais suformuotas tremčių naratyvas turėjo etnocentriškumo elementų, nors, kaip matyti iš statistikos, pirmosios sovietų okupacijos trėmimus Lietuvoje patyrė ne tik lietuviai.

Kodėl reikia kalbėti?

Tremčių ir Holokausto 80-ųjų metinių sukakčiai paminėti renginį Klaipėdoje inicijavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Levas Todesas.

Kai piliečio sąvoka pakeičiama tautine, tai bet kuriai valstybei pavojinga.

Jis tikino, kad šios dvi datos labai artimos ne tik savo tragizmu, bet iš dalies – ir jų iškraipymu.

„Pirmieji sovietiniai trėmimai pernelyg sulietuvinti ir sukatalikinti, nors buvo tremiamos ir kitos tautos. Aišku, po karo buvo išvežami tik lietuviai, nes kitų tautų buvo mažai likę arba visai nebelikę. Ir tas naratyvas, kad dvi tautos – rusai ir žydai – trėmė lietuvius, o vienintelė auka buvo lietuviai, yra neteisingas. Iš tikrųjų per pirmąjį trėmimą procentiškai lietuvių buvo ištremta mažiau nei tautinių mažumų“, – sakė D.L.Todesas.

Daumantas Levas Todesas / Redakcijos archyvo nuotr.

Anot jo, apie tai reikia kalbėti, nes šios nuostatos laikomasi valstybės lygiu.

Litvakų bendruomenės atstovas pateikė pavyzdį – „Misijos Sibiras“ metu būdavo ieškoma tik lietuvių tremtinių kapų, o tai, pasak jo, yra neteisinga.

„Kai piliečio sąvoka pakeičiama tautine, tai bet kuriai valstybei pavojinga. Apie tai reikia kalbėti, ir mes turime pakeisti šią nuostatą, kuri yra labai patogi radikalams ir ne tik radikalams, bet ir tiems, kurie niekaip kitaip nesugeba deklaruoti savo meilės Lietuvai“, – teigė  D.L.Todesas.

Apie Holokaustą esą taip pat reikia kalbėti, nes tai taip pat labai skaudu.

Pasak pašnekovo, ypač žeidžia prieš kelias dienas priimtas Seimo nutarimas, kuriame praleistas vienas sakinys: „naikinant žydus, aktyviai dalyvavo ir lietuvių nacionalistai“.

„Šios frazės nebuvimas sukuria tam tikrą naratyvą, kad lietuviai nieko bendra neturėjo su žydų naikinimu. O tai yra netiesa. Visa tai vėl susiveda į pokaryje Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitete nuskambėjusią frazę, kad Holokaustas buvo atsakas į prieš tai vykdytus trėmimus“, – dėstė D.L.Todesas.

Paroda: Klaipėdos tautinių kultūrų centre šiandien bus atidaryta paroda „Daugiatautė 1941 metų tremtis“, kurios autoriai – Žilvinas Bieliauskas ir D.L.Todesas. (Astos Dykovienės nuotr.)

Išsaugota Lietuvos garbė

Anot pašnekovo, šis požiūris gajus jau daug metų ir su Lietuvos nepriklausomybe buvo atkurtas.

„Formuojama nuostata, kad Holokaustas buvo neadekvatus ir neproporcingas atsakymas į kažkieno prieš tai įvykdytus blogus veiksmus. Bet jei ir toliau šito laikysimės, užaugs dar penkios kartos, kurios bus įsitikinusios, kad „dantis už dantį“ buvo teisingiausias sprendimas. Tik klausimas, kas kam daugiau tų dantų išlups“, – šaržavo Litvakų bendruomenės narys.

D.L.Todeso teigimu, vien kančios prisiminimas neatneš jokių rezultatų.

Esą kiekvienas turime savų nuoskaudų, bet tam, kad atsirastų empatija, svarbu, jog žmonės sužinotų, kaip „mes visi gyvenome, o ne kaip mes mirėme“.

Kalbėdamas apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, D.L.Todesas tuometę Lietuvos visuomenę suskirstė į keturias simbolines grupes.

„Pirmoje grupėje, skaudžiausioje man, yra aukos, antroje – žudikai, trečioje grupėje būtų liudininkai, kurie galbūt iš to gavo kažkokią naudą, ir ketvirtai priklauso žmonės, kurie išgelbėjo Lietuvos garbę, – tai gelbėtojai. Dabar dedu daug pastangų, kad jų vardais būtų pavadintos miestų ir miestelių gatvės, kad sukurtume naratyvą, jog tie žmonės ne tik vykdė 10 Dievo įsakymų, bet ir 1938 m. LR Konstituciją“, – reziumavo D.L.Todesas.