Klaipėdiečio istorija: nuo mažųjų tralerių iki bazių, miškavežių

Pirmasis SOS

V.Petrovui yra tekę ir susidurti su dideliais štormais, incidentais, ledo laukais, pakliūti į situaciją, kai užplaukęs ant rifo laivas nuskendo. Tai įvyko viename pirmųjų reisų 1952 m. iš Barenco jūros plaukiant į Murmanską. Mažasis žvejybinis traleris (MRT) užplaukė ant rifo prie Kildino salos, laivui pramušė dugną. Radistui V.Petrovui pirmą kartą gyvenime dar Morzės abėcėle teko siųsti į eterį SOS signalą.

Visus 8 skęstančio laivo įgulos narius išgelbėjo kariškiai. Laivas nuskendo. Viskas vyko greitai. V.Petrovas išgirdo, kaip kapitonas ant tiltelio sušuko, kad lįstų greičiau lauk iš „rubkės“ (liet. – radijo kajutės). MRT laivų žvejų kolūkis buvo Tiriberkos kaime prie Murmansko. Barenco jūroje gaudydavo menkes.

Į šį atšiaurų kraštą V.Petrovas atvyko 1952 m. baigęs Astrachanės radijo operatorių mokyklą.

Manė ištversiąs Šiaurėje. Buvo užgrūdintas sunkios vaikystės. Gimė 1934 m. Staliningrade. Tėvas kolūkyje dirbo mechaniku, bendravo su vietiniais vokiečiais.

Prisiminimuose“ DŽTŠ „Petrodvorec“, kuris buvo užsiliepsnojęs prie Senegalo. (Interneto nuotr.)

1937 m. jį areštavo, nuteisė, vėliau reabilitavo. Per karą tris kartus sunkiai sužeistas, tapo invalidu.

V.Petrovas su gyvenimo realybe Murmanske sunkiai susitaikė. MRT laivuose sąlygos buvo prastos. Tiek Tiriberkoje, tiek laivuose žvejai smarkiai girtuokliavo.

Silkių žvejybos pradžia

1953 m. jaunuolis atvyko į Klaipėdą, kur gyveno mama – ukrainietė su žydų tautybės patėviu. Šis dirbo neseniai susikūrusios „Baltijos laivų statyklos“ („Baltijsko“) Aprūpinimo skyriaus viršininku. Laivyno radistui Klaipėdoje tuomet buvo vienintelė darbo vieta – Silkių gaudymo valdyboje. Jos pavadinimas buvo rusiškas: USL – „Upravlenije seldianogo lova“. Ji įsteigta 1951 m., viršininkas, kaip prisiminė V.Petrovas, buvo Aleksandras Popovas.

Pasiūlė dirbti vidutiniame žvejybos traleryje (VŽT-496), kurio įgula buvo 28 žmonės. Tokių laivų USL turėjo 25. Visi jie buvo statyti Rostoke, tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Laivai beveik nauji. Gaudė silkes Atlanto vandenyne, Šiaurės jūroje prie Islandijos, Norvegijos. Tai buvo vienos pirmųjų silkių ekspedicijų.

Patirtis: V.Petrovas laive „Zig-mas Angarietis“ 1965 m. (Interneto nuotr.)

V.Petrovas tuo metu Klaipėdoje buvo vienintelis 1-os klasės radistas. Po metų VŽT laivuose jį paskyrė dirbti radijo stoties viršininku į pirmąją 1954 m. rudenį Klaipėdoje atsiradusią plaukiojančią bazę „Naujoji Žemė“. Ji taip pat buvo statyta Rostoke. Bazė „Naujoji Žemė“ dar turėjo garinį variklį – jos kuras buvo anglys. Tik vėliau jos pakeistos mazutu.

Įgulą sudarė 50 žmonių. Iš jų du radistai. Reisai trukdavo du mėnesius. Laivas atplukdydavo iš Klaipėdos tarą, tinklus, kitas žvejybos rajone reikalingas priemones, surinkdavo iš VŽT žuvis ir – atgal į Klaipėdą.

V.Petrovas prisiminė, kad USL laivuose daugiausia dirbo rusų tautybės jūrininkai iš Archangelsko, Murmansko, Juodosios jūros regionų, nes Klaipėdoje jūreivystės mokyklos dar nebuvo.

Pirmieji: USL bazė „Petras Cvirka“ buvo tos pačios klasės kaip „Naujoji Žemė“ kur dirbo V.Petrovas. (Interneto nuotr.)

Tokių laivų USL daugėjo. 1955 m. atsirado bazė „Primorsk“, vėliau kasmet po 1–2 naujas bazes – „Marija Melnikaitė“, „Žemaitė“, „Petras Cvirka“. Visos pirmosios 5 bazės buvo tos pačios klasės. Šešta bazė buvo visiškai naujos kartos, garsi ir įspūdinga savo laikmečiui – „Tarybų Lietuva“ („Sovetskaja Litva“). Ji atsirado jau po to, kai USL 1957 m. buvo pertvarkyta į silkių žvejybos ekspedicijos bazę (BESL – „Baza ekspedicionogo seldianogo lova“).

Banginių medžioklės bazė

Atvykęs į Klaipėdą V.Petrovas čia sutiko lietuvaitę Ireną Balčiūnaitę, 1954 m. sukūrė šeimą ir jau 66 m. gyvena kartu. Išauginta dukra Veronika, sūnus Jurijus, anūkai, proanūkiai. V.Petrovas laiko save klaipėdiečių išmoko lietuvių kalbą. Įtakos turėjo ir žmona, kilusi iš inteligentiškos šiauliečių šeimos. Pokaryje taip susiklostė, kad, areštavus jos tėvą, kurį išsiuntė kasti Belomorkanalo, šeimai teko sprukti iš Šiaulių, pradžioje į Telšius, po to į Klaipėdą.

„Tuomet, prieš 60 metų, kai augo vaikai, reikėjo išlaikyti šeimą. Silkių žvejybos laivuose ar plaukiojančiose bazėse radijo stoties viršininko atlyginimas nebuvo didelis – 180 rublių“, – prisiminė V.Petrovas.

Darbas: V.Petrovas prie laivo radijo ryšio pulto. (Interneto nuotr.)

1960 m. jis atsidūrė Kaliningrade banginių medžioklės valdybos bazėje „Jurij Dolgorukij“. Prie jos buvo 12 banginių medžioklės laivų, panašių į VŽT. Juose dirbdavo 25 žmonių įgula.

Banginių medžioklės bazė „Jurij Dolgorukij“ buvo tarsi fabrikas ant vandens. Joje dirbo ir gyveno 700 žmonių. Iš jų 24 bazės vadovybės darbuotojai, 70 laivo technikų, 30 chirurgų, terapeutų, dantistų, traumatologų, urologų, akių gydytojų ir ligoninės personalas, keli šimtai banginių mėsos išdorotojų. Laivu plaukdavo ir apie 90 mokslininkų, kurie tirdavo vandenynus. Netgi radistai bazėje buvo penki, budėjo ištisą parą. Bazėje veikė vidurinė mokykla, buvo 4 mokytojai. V.Petrovas joje mokėsi baigiamojoje vidurinės mokyklos klasėje.

Bazė netgi turėjo du „Mi“ klasės nedidelius 3 vietų sraigtasparnius. Jai būdavo ieškoma banginių. V.Petrovas prisiminė atvejį Ugnies Žemės rajone, kai sėdo į sraigtasparnį paskraidyti. Grįžus bazė „Jurij Dolgorukij“ nepriėmė sraigtasparnio, nes įvyko incidentas. Perkrovus bazė pasviro – sraigtasparnis negalėjo tūpti. Gerai, kad netoliese buvo sala. Sraigtasparnis nusileido joje ir kelias valandas pingvinų draugijoje laukė, kol galės grįžti į bazę.

Bazė su banginių medžioklės vilkstine plaukdavo pagal Afrikos krantus link Antarktidos, Argentinos ir medžiodavo banginius. Išdorodavo banginį, imdavo mėsą, taukus, iš atliekų darydavo žuvų miltus. Ši veikla buvo itin pelninga. Tokių banginių medžioklės bazių Tarybų Sąjungoje buvo trys – Kaliningrade, Odesoje ir Tolimuosiuose Rytuose.

V.Petrovas su „Jurij Dolgorukij“ dalyvavo dviejuose reisuose. Darbas turėjo ir pliusų, ir minusų. Ilgi 9 mėnesių reisai išvargindavo. Po namuose praleisto mėnesio vėl reikėdavo išeiti į reisą. Pliusas buvo tai, kad baigiantis banginių medžioklės sezonui bazė sustodavo Montevidėjo uoste. Įgula iš bazės būdavo plukdoma į miestą, leido apsipirkti. Jūrininkai iš Montevidėjo į namus parsiveždavo puikių lauktuvių, kurių didelė dalis atsidurdavo ir Klaipėdos turguje.

Kartos: V.Petrovas su sūnumi Jurijumi, kuris užsiima žvejyba, ir proanūkiu Elijumi. (Interneto nuotr.)

Gaisras laive prie Senegalo

1962 m. V.Petrovas vėl grįžo į Klaipėdą. Įsidarbino pradžioje Klaipėdoje veikusioje Transportinio laivyno bazėje – transportiniuose laivuose „Kazys Giedrys“ (kapitonas Česlovas Bublis), „Playa Chiron“ (kapitonas V.Strekalovas).

Pirmasis iš žvejybos rajono plukdė šaldytas žuvis į Kubą ir iškraudavo Havanoje. Kol kubiečiai penkias dienas krovė iš laivo žuvis, įgulai, prisiminė V.Petrovas, Havanoje rengė ekskursijas, daliai jūrininkų leido išeiti į miestą ir savarankiškai.

Buvęs bananų gabenimo laivas „Plaja Chiron“ šaldytas žuvis plukdė į Afrikos šalis, Senegalą ir Dakarą.

Vėliau V.Petrovas radijo stoties viršininku dirbo Tralerių laivyno bazėje didžiausiuose žvejybos traleriuose šaldytuvuose (DŽTŠ) „Rapolas Čarnas“ (kapitonas Nikolajus Ivanovas), „Zig- mas Angarietis“ (kapitonas Levas Larionovas). Tai buvo naujos kartos žuvis gaudę ir transportavę dideli žvejybos traleriai.

Istorija: miškavežis „Vladimir Favorskij“ 1987 m. Jenisiejaus upe plaukia su mediena iš Igarkos. (Interneto nuotr.)

Iš to laiko įsiminė epizodas, kai Senegalo neutraliuose vandenyse vos neužsidegė jo DŽTŠ „Petrodvorec“ (kapitonas A. Miloserdovas). Iš priplaukusio aprūpinimo tanklaivio į „Petrodvorec“ buvo pilamas kuras. Staiga išbėgo trečiasis mechanikas šaukdamas: „Gaisras, gaisras.“ Pilant kurą išmušė žarnos jungtį, kuras išsiliejo ant laivo pagalbinio variklio ir užsidegė.

Pagal instrukciją tanklaivio įgula turėjo „nukirsti galus“ ir plaukti tolyn nuo degančio tralerio. Ji pasielgė kitaip – padavė žarną ir ėmė pilti vandenį.

„Užpylė mašinų skyrių, buvo daug dūmų, tačiau didesnės žalos ar tragedijos pavyko išvengti. Jei tanklaivis būtų nepadėjęs, DŽTŠ „Petrodvorec“ būtų sudegęs, o kartu su juo ir mes, jūrininkai“, – svarstė V.Petrovas.

Per audrą pamesta mediena

Paskutinioji V.Petrovo 45 metų jūrinio darbo stotelė buvo Lietuvos jūrų laivininkystė. Joje jis dirbo nuo 1969 iki 1993 m.

Prasidėjo nuo miškavežio „Liuban“. Vėliau – tai viename, tai kitame Lietuvos jūrų laivininkystės miškavežyje, kaip „Pravda“, „Kašino“, „Kupiškis“. Prisiminė, kad „Kupiškyje“ į reisą ėjo su kapitonu Vladimiru Bucharevu. Jis buvęs 1965 m. įkurto Leningrado laivybos padalinio – Klaipėdos jūrų agentūros bazės viršininkas. Šios bazės pagrindu 1969 m. prasidėjo Lietuvos jūrų laivininkystės veikla.

Pirmasis nuolatinis V.Petrovo laivas buvo „Vasilij Polenov“ – vienas iš pirmųjų naujo tipo Rusijos dailininkų vardų miškavežis. Jo kapitonas buvo Janis Ločmelis.

V.Petrovas prisiminė, kad tuo metu laivininkystėje buvo daug miškavežių – „Mirnij“ klasės laivų – „Ciklomen“, „Kara“, „Iljičiovo“, „Kuncevo“, „Kostino“, „Voronež“, „Kapsukas“, „Kėdainiai“, „Kretinga“. Po to atsirado Rusijos dailininkų pavadinimus gavę laivai „Nikolaj Jaroščenko“, „Abram Archipov“, Nikolaj Kasatkin“, „Vladimir Favorskij“, „Vasilij Polenov“, „Mitrofan Grekov“,

Dirbant Lietuvos jūrų laivininkystėje labiausiai įsiminė reisas miškavežiu „Vladimir Favorskij“ į Igarką ir atgal. Tai buvo gal kokiais 1990 m. Rugsėjo pabaigoje Baltojoje jūroje ir Jenisiejuje jau buvo ledas. Laivų vilkstinė atplaukė lydima ledlaužio. Pakrovus medieną ledlaužis juos ir išlydėjo.

„Pro Naująją Žemę plaukiant į Barenco jūrą gavau radiogramą apie artėjantį 7–8 balų štormą. Miškavežiams tai nemalonus reiškinys, nes daug medienos pakrauta ant denio. Pranešiau kapitonui. Tas pagalvojo ir sako, „Gal spėsime prašokti štormą.“

Radisto kajutė buvo viršuje, prie mašinų skyriaus, joje buvo girdėti, kaip dirba laivo varikliai. V.Petrovas prisiminė, kaip pabudo 4 val. nakties – variklis nedirbo, laivas pasviręs 35 proc., 7–8 metrų bangos jį neša link Norvegijos pakrantės uolų.

„Vairinėje buvo susirinkę kapitonas, šturmanai, „zampolitas“. Kapitonas šaukia man: „Duok SOS signalą!“ Norvegai atsiliepė, paklausė kokios koordinatės. Komanda jau rengėsi palikti laivą, bet likimas buvo gailestingas. Audra laivą įnešė į įlanką. Išmetėme inkarą. Jis sustabdė laivo dreifą“, – prisiminė V.Petrovas.

Vienas jaunas jūrininkas, nemažai ir rizikuodamas, per audrą nušliaužė ant medienos ir nukirto lynus. Medienos paketai nuo denio nulėkė į jūrą. Buvo prarasta laivu gabento apie pusę medienos krovinio. Laivas išsitiesino, įgula užvedė jo variklį ir vietoje Ispanijos uosto, kur turėjo plukdyti medieną, grįžo į Klaipėdą. Tai buvo nemažas įvykis, vienintelis toks atvejis Lietuvos jūrų laivininkystėje. V.Petrovas prisiminė apie šį reisą netgi parašęs į „Klaipedą“.