Iškreiptų vertybių era

Kur dingo algos?

Vėluojančios algos ar visai neišmokami atlyginimai, pasirodo, ne tik laukinio kapitalizmo skaudulys. Algas "užmiršdavo" sumokėti ir pačioje geriausioje pasaulio valstybėje.

"Ūkio buhalterė drg. Gedminskienė sakė, kad jau antrus puspadžius baigia nuplėšti bevaikščiodama į komunalinio ūkio skyriaus buhalteriją dėl dirbančiųjų atlyginimo. Bet iki šiol jie nepasirūpino mums net einamos sąskaitos banke atidaryti, nors įsiskolinimas siekia už visą pusmetį", – taip nuoskaudą laikraštyje liejo miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus pagalbinio ūkio tarnautojų ir darbininkų atstovai.

"Įdomu, ką galvoja Klaipėdos Apskrities Vykdomojo Komiteto Komunalinio Ūkio skyriaus vedėjas drg. Paulauskas? Taip tęstis negali. Reikia suprasti, kad tik pirštais skaičiuodamas negautą algą – nepragyvensi", – rašoma kitame "Raudonojo švyturio" numeryje.

Tačiau yra žinutė ir apie tai, kad Klaipėdos prokuratūra patraukė teismo atsakomybėn "Klaipėdos apskrities Pramkombinato direktorių Steponą Gintautą už tai, kad jis nuo 1945 metų balandžio mėn. nėra išmokėjęs Pramkombinato darbuotojams atlyginimo sumoje 81.000 rb.".

Neūkiškumas badė akis

Pokaryje aplink Klaipėdą buvo įsteigta daugybė tarybinių ūkių ir kolūkių, kurie maistu aprūpindavo ir miestą.
Žmonės dar neužmiršę, kaip reikia ūkininkauti, buvo priblokšti nusikalstamo neūkiškumo.

Kone kiekviename laikraštyje šmėžavo žinutės apie tai, kad per patį šienapjūtės įkarštį koks nors draugas tresto direktorius darbininkus iš pievų nugena į mišką pjauti medžių.

"Apie pietus atvilnijo lietus ir apie 10 vežimų šieno sulijo. Sulijo ir guli dar ir dabar galvijų miniojamas, pūva, o darbininkai kerta mišką tikėdami, kad rudenį reiks eiti šienauti", – rašė "Raudonasis švyturys".

Žmones piktino ir sušaldyta tona bulvių, supūdyti rugiai, iš bado dvesiantys kolūkio gyvuliai, todėl neretai vienintelis ginklas prieš tokį nusikalstamą sovietinį "ūkininkavimą" buvo tik feljetonas laikraštyje, kuriame žmonės savo nuoskaudas liejo Ezopo kalba.

"Kooperatiškas linksniavimas Priekulėje: vardininkas kas? – uždaryta kooperatyvo krautuvė. Kilmininkas ko? – nėra krautuvėje vedėjo. Naudininkas kam? – vedėjas nepatiki darbų pardavėjai. Galininkas ką? – matome "mažai" miegantį vedėją. Įnagininkas kuo? – su nesusitupėjusia kooperatyvo valdyba. Vietininkas kame? – kooperatyvo tarnautojų biurokratizme, savo pareigų neatlikime, visų valstiečių reikalų užmiršime", – rašoma "Raudonajame švyturyje".

Patyčios – kasdienybė

Sovietmečiu visuomenėje radosi nauji žodžiai "kombinuoti" ar "susiveikti" ir jie reiškė ne ką kita, o vogimą iš valstybės, taigi ir iš kitų piliečių. Taip ėmė formuotis naujos vertybės.

Žmonės naujos santvarkos buvo sulyginti, tai yra nuskurdinti ir apiplėšti, bet dauguma taip gyventi nenorėjo, todėl jie ėmė "suktis", net rizikuodami pakliūti į kalėjimą už vagystes.

Pagarbos, užuojautos ir net žmoniškumo bemaž neliko. Užimantieji geresnes pozicijas, tai yra esantieji arčiau gėrybių, pasijusdavo aukščiau kitų.

Naujosios tarybinės Klaipėdos gyventojai netruko pajusti, ką reiškia ateiti į kirpyklą, į siuvyklą, pas batsiuvį, į parduotuvę ar užkandinę. Kokie galingi tampa tie, nuo kurių jie staiga tapo priklausomi.

"Raudonajame švyturyje" iš tų laikų yra smagus feljetonas, kaip padavėja ignoravo du pusamžius klientus, nes buvo prastai nusiteikusi.

Tame pačiame laikraštyje rašoma, kaip dėl geležinkelio kasininkės kaltės grupė studentų taip ir neišvyko iš Klaipėdos namo, o "liko perone bestovį be pastogės, be maisto, be pinigų", kaip pieštukų, kurių neįstengė atvežti tie, kam tai padaryti priklausė, reikėdavo važiuoti į Šilutę.

Galiausiai paties laikraščio prenumeratoriams tekdavo laukti tris savaites, nes jo niekas nesiteikdavo atnešti laiku.
Nemažai šių iškreiptų vertybių gyvos ir šiandien, ypač valstybinėse struktūrose, tačiau privačiame sektoriuje situacija seniai pasikeitusi, nes ten pagarbą klientui neišvengiamai formuoja rinka.