Garsiai šventvietei – naujo atgimimo viltis

Plūsta gydančio vandens

Legendomis apipintas Lopaičių miškas, esantis Rietavo savivaldybės administruojamoje teritorijoje, maždaug už 70 kilometrų nuo Klaipėdos, išgarsėjo prieš kelis dešimtmečius, kai miškininkai ėmėsi populiarinti šią keistoką vietą.

Sklido gandai ir kalbos, kad Lopaičiuose esantis šaltinis esą yra stebuklingas, gydantis ligas.

Geru oru savaitgaliais norinčiųjų pasisemti iš šaltinio vandens išsirikiuoja eilutė. Gausiai čia plūdę žmonės iki šiol tiki, kad šio šaltinio vanduo padeda įveikti net sunkiausius negalavimus.

Ištyrus šaltinio vandenį paaiškėjo, kad jis nepaprastai švarus, ilgai gali stovėti nesugedęs.

Todėl dauguma atvykusiųjų tempia su savimi sunkius nešulius – indus, pilnus šaltinio vandens.

Prieš dešimtmetį miškininkai buvo įrengę medinius takus ir lieptus.

Lopaičiai nuo tada tapo ne tik gausybės šaltinio vandens gerbėjų lankomi. Daugybė žmonių čia atvyksta tiesiog pasivaikščioti su šeimomis ir bičiuliais.

Tačiau laikas ir lankytojų minios padarė savo „darbą“. Sutrešę mediniai takai pernai buvo išardyti, tad žiemą, pažliugus gruntui, link šaltinio jau pėdina tik vienas kitas lankytojas, nes sunku įkopti į stačius šlaitus, sudėtinga pereiti čia tekančio gana sraunaus upelio vagą.

Mediniai takai supuvo

Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas pasakojo, kad medinius takus, vedančius šaltinio ir Lopaičių piliakalnio link, urėdija įrengė maždaug prieš dešimtį metų.

„Takeliai buvo mediniai, o medis pūva. Bet panašu, kad viskas krypsta į gerąją pusę, finansavimą, viliuosi, gausime“, – gera naujiena pasidžiaugė R. Zebčiukas.

Medinius takus visą tą laiką prižiūrėjo Tverų girininkijos vyrai, takai ne kartą buvo remontuoti, tačiau sutrešo. Mediniai poliai, laikantys lieptus ir takus, buvo sukalti į šlapią gruntą upelio šlaituose.

Iš pradžių takai buvo tik atitverti, uždėtos lentelės, kad pėstieji jais nevaikščiotų, nes tai yra pavojinga.

„Takai supuvo, lentos ėmė lūžinėti. Prisidėjo ir lankytojai, jie lentas lupo ir klojo po kojomis. Tačiau vinimis į viršų. Baisu. Mes galiausiai nuardėme. Net vasarą, kai miškuose jau sausa, šioje vietoje laikydavosi drėgmė, medis neatlaikė“, – patikino R. Zebčiukas.

Lėšos: gausybės lankytojų sulaukiančios teritorijos atgaivinimui ieškoma pusės milijono eurų. Tiek pinigų reikia vien kilometro ilgio naujiems takams nutiesti. A. Aleksėjūnaitės nuotr.

Reikės pusės milijono eurų

„Medis jau atitarnavo. Šiais laikais medį keičiame į metalą. Ten, kur tikrai yra įdomūs objektai, reikėtų pasistengti, o Lopaičiai yra išskirtinis objektas. Bėda ta, kad reikia didelės sumos, gal net daugiau nei pusės milijono“, – patikino R. Zebčiukas.

Telšių regioninis padalinys turi ne vieną objektą, kurį reikia prižiūrėti.

„Negali viso miškų ūkio paleisti vien rekreacijai. Mes juk turime mokesčius mokėti, turime vykdyti tiesiogines pareigas“, – priminė urėdijos atstovas.

Lopaičių problemai spręsti pečius suremia Valstybinė miškų urėdija, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba ir Rietavo savivaldybė.

Kokiomis dalimis bus surinkta reikiama pinigų suma, dar aiškinamasi.

„Bet šį kartą takus reikėtų daryti ilgaamžius. Polius – tik metalinius, o tako viršų vertėtų gaminti iš ąžuolo“, – sakė urėdijos atstovas.

Teritorija – trijų savininkų

Rietavo meras Antanas Černeckis tikino, kad savivaldybė mėgina gauti šiam projektui ES lėšų.

„Miškų urėdija turi paruošusi projektą. Turime išspręsti problemą dėl lėšų panaudojimo tinkamumo, kadangi teritorija priklauso skirtingiems savininkams“, – tikino Rietavo meras.

Lopaičių piliakalnio prieigos, šaltinis, šventvietė ir dolmenas yra skirtingų miško savininkų nuosavybės objektai.

Piliakalnis ir jo prieigos priklauso urėdijai. Teritorija, esanti arčiausiai centrinio įėjimo į mišką, priklauso privačiam asmeniui. Trečioji gausiai lankomo miško dalis, esanti šlaitu į viršų nuo šaltinio, priklauso dar kitam privačiam asmeniui.

Vėjovartos urėdijos teritorijoje pašalinamos nelaukiant, o štai privatininko miške miškininkams nevalia net svetimo šapo paimti.

Gal todėl lankytojams akis bado išvirtę medžiai, nulūžusios ir pavojingai virš takų pakibusios šakos?

„Mes savo valstybiniame miške išvalome viską. O štai privačiame negalime nieko daryti. Šaltinis yra riba tarp valstybinio ir privataus miško“, – teigė Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovas R. Zebčiukas.

Vienas privataus miško savininkas su rekreacinį objektą prižiūrinčiais miškininkais sutaria, savo valdas prižiūri, o trečiasis šios teritorijos miškų savininkas esą į kalbas nelabai leidžiasi.

Trys institucijos mėgins atgaivinti taką – savivaldybė, Miškų urėdija ir Varnių regioninis parkas.

Driektųsi 640 metrų

„Trys institucijos mėgins atgaivinti taką – savivaldybė, Miškų urėdija ir Varnių regioninis parkas. Tačiau dėl to, kad yra privačių žemių, reikės susitarti, bet sprendžiame ir mėginame tai padaryti. Didžiausias klausimas dėl privačioje teritorijoje numatytų takų. Valstybės lėšų nevalia tam naudoti. Galvojama net išsinuomoti miško dalį“, – kalbėjo Rietavo meras A. Černeckis.

Iš viso reikėtų nutiesti 640 metrų ilgio taką su poliais, kalamais į upelio šlaitą.

„O iš viso takai ir laiptai sudarytų beveik kilometrą. Dideli atstumai, tačiau tam ir daroma, kad būtų kur pasivaikščioti“, – skaičiavo A. Černeckis.

Ar pavyktų dar šią vasarą pradėti darbus, kol kas nėra aišku.

„Ilgiausiai užtrunka pasiruošimas, lėšų suradimas. Ruošiamės visų institucijų susitikimui. Vyksta intensyvus procesas“, – sakė Rietavo meras.

Unikali senovės šventvietė

Lopaičių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Pagal vieną versijų, Lopaičių piliakalnio viršuje XIII amžiuje galėjo stovėti Didžiojo žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis Tvarmenė, o šalia buvo senovės gyvenvietė.

Čia galėjo lankytis ir karalius Mindaugas, kuris kovoje buvo sužeistas strėle į šlaunį ir atsitraukė į savo pilį Vorutą.

Lopaičiai laikomi dalimi etnomitologinio komplekso, kurį galima pavadinti didžiausia Lietuvoje senąja šventykla po atviru dangumi.

Spėjama, kad čia yra buvusios senovės žemaičių žynių valdos.

Lankytojams informacinės lentelės skelbia, kad akmenys šiame miške išdėlioti ne šiaip sau. Observatorija vadinama nedidelė dauba, kuri sudaro lygų apskritimą ir turi šlaituose išlikusius įvairaus dydžio akmenis.

Miške yra Norų akmuo, kur atvykėliai palieka akmenuką ar pinigėlį, prašydami savo norų išsipildymo.

Upelio pakrantėje esą yra falo formos akmuo, kuris vadinamas Vaisingumo akmeniu. Ant jo pasėdėjus po kurio laiko esą galima patirti vaisingą ir laimingą gyvenimą.

Lopaičiuose yra vienintelis Lietuvoje dolmenas. Tai stalo pavidalo akmenų sankaupa, kurią senovėje žmonės statė maldų vietose ir ten, kur mirė ar buvo palaidotas žynys.