Dokumentiniame filme – sukrečianti istorija

Slėgė baimė prisipažinti

Tai – jautri istorija apie 21 m. studentą, kurio nužudymas sukrėtė visas Jungtines Valstijas ir paskatino priimti įstatymus prieš nusikaltimus iš neapykantos.

Filmo kūrėja – pripažinimo sulaukusi JAV režisierė Michele Josue, M.Shepardo artima bičiulė. Ji filme kalbino ir prisiminimais apie iškeliavusį draugą dalijosi su jo artimais draugais, šeimos nariais.

M.Shepardas iki dabar prisimenamas kaip malonus, nuoširdus, gerumą spinduliuojantis žmogus, visada padėdavęs kitiems.

Suvokimas, kad yra gėjus, jam atėjo dar būnant paaugliu, tačiau apie tai kalbėti garsiai vaikinas nedrįsdavo nei su artimiausiais bičiuliais, nei su tėvais. Vis dėlto vaikino mama turėjo įtarimų dar nuo tada, kai Matthew buvo mažas.

Prisipažinti tokią paslaptį tėvams ar draugams reiškė juos prarasti amžiams. Tačiau nutiko priešingai. Visi į šią žinią reagavo ramiai.

Nors vaikinui daug kas sekėsi ir buvo apsuptas mylinčių žmonių, keletas įvykių jo požiūrį į gyvenimą pakeitė.

1995-aisiais su internatinės mokyklos draugais jis iškeliavo į Maroką. Vieną vakarą vaikštinėdamas po miestą, buvo netikėtai užpultas šešių vyrų, kurie jį apiplėšė ir išprievartavo.

Po šio tragiško nutikimo Matthew užsisklendė savyje, o laikui bėgant ėmė sirgti depresija.

Kai jau atrodė, kad gyvenimas grįžta į vėžes, nutiko tai, ko veikiausiai niekas nesitikėjo.

Judy Shepard. I. Kiseliovaitės nuotr.

Trankė pistoletu ir smaugė

1998-ųjų spalio 6 d. apie 22 val. M.Shepardas savo automobiliu "Ford Bronco" atvažiavo į Laramio mieste esantį barą "Fireside", kuriame vyko karaokės vakaras. Prisėdęs prie baro išgėrė keletą taurelių gėrimų.

Prie kito staliuko sėdėjo du policijai gerai pažįstami asmenys – Russellas Hendersonas ir Aaronas McKinney. Jie buvo priešiškai nusiteikę ir nemažai kalbėjo apie neapykantą gėjams, tad net barmenui buvo keista, jog šie priėjo prie Matthew pasikalbėti.

Išgyvenau tik todėl, kad galėjau kalbėtis su kitais bendruomenės nariais.

Netrukus po vidurnakčio vaikinas kartu su R.Hendersonu ir A.McKinney paliko barą. Matthew galvojo, kad visi važiuoja į namus, galbūt pratęsti vakaro. Tačiau jie vaikiną nusivežė į atokią vietą.

Dar automobilyje A.Mckinney ėmė mušti M.Shepardą pistoletu. Išsigandęs vaikinas iškart atidavė savo piniginę, bet mušimas tęsėsi. Išlipę iš automobilio jie pririšo M.Shepardą prie tvoros.

Vaikinas buvo smaugiamas virve ir pistoletu trankomas į galvą bei veidą. Po paskutinio itin stipraus smūgio M.Shepardas neteko sąmonės, jo kaukolė lūžo, o smurtautojai nutarė, kad savo darbą baigė, ir išvažiavo.

M.Shepardas mirė praėjus šešioms dienoms po išpuolio, spalio 12 d.

Įkūrė fondą

Po filmo peržiūros vyko diskusija su M.Shepardo tėvais, žmogaus teisų gynėjais Judy ir Dennisu Shepardais.

Nors praėjo jau beveik 24 metai po sūnaus mirties, kalbėti jiems apie visa tai vis dar labai sunku.

"Filmas atgaivino mano pyktį šiems dviem žmonėms, kurie nusprendė, kad kadangi Matthew buvo kitoks, jis neturėjo teisės gyventi šioje žemėje", – kalbėjo D.Shepardas.

Vaikino mama teigė, kad po jo mirties buvo įkurtas fondas.

"Kai Matthew žuvo, mes iškart įkūrėme jo fondą – ne pelno siekiančią organizaciją, skirtą padėti kitiems jo bendraamžiams ir draugams. Turėjau turėti tikslą, kodėl turėčiau atsikelti iš lovos, ir tai tapo mano tikslu. Aktyvizmas tapo mano gedulo ir tuo pat metu išgyvenimo dalimi. Išgyvenau tik todėl, kad galėjau kalbėtis su kitais bendruomenės nariais", – mintimis dalijosi J.Shepard.

Abu nuteistieji – R.Hendersonas ir A.McKinney kalės iki gyvos galvos.