Antarktidos atradėjas – estų tėvynainis iš Saremos

„Bellingshausenas – mūsų žmogus“

Tai įvyko 1820 m. sausio 27–28 d. Praėjus lygiai dviem šimtams metų, Antarktidos žemyno krantus stebėjo jau visas būrys atvykėlių iš Estijos. Tarp jų buvo ir jos prezidentė Kersti Kaljulaid kartu su Estijos jūrų muziejaus ir nevyriausybinės organizacijos „Thetis Expeditions“ mokslinės ekspedicijos dalyviais.

24 m ilgio estų burlaiviu „Admiral Bellingshausen“ Antarktidos 200-ųjų metinių pažymėti atplaukę estai lankėsi mokslinio tyrimo stotyse, įsikūrusiose karaliaus Jurgio, Deception (Apgaulės) ir Vinkės (Vyno) salose. Estijos prezidentė Antarktidos mokslininkus kvietė burti pasaulį ir bendrai spręsti klimato kaitos problemas. Prezidentė akcentavo kad, kai F.G.Bellingshausenas prieš 200 metų pradėjo kelionę, pasaulio vandenynai buvo daug švaresni.

Įamžino: Estijos pašto ženklas skirtas F.G.Bellingshauseno atminimui. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Po apsilankymo Antarktidoje buvo išplatintas pareiškimas, kad Estija visada buvo jūrinė valstybė. „Burlaivio „Admiral Bellingshausen“ ekspedicija, pakeliui į Antarktidą aplankiusi daugelį šalių, yra puikus Estijos ilgametės jūrinės tradicijos pavyzdys, kuris mūsų šalį padarys dar labiau matomą pasaulyje“, – teigta pranešime.

Paskelbtame vaizdo įraše Estijos prezidentė K.Kaljulaid sakė, kad admirolas Gottliebas von Bellingshausenas, nors ir tarnavo rusiškame laive, yra „mūsų žmogus“, kuriuo turime didžiuotis. Jis yra saremietis. Jis matė tuos pačius kadagių krūmus ir akmens riedulius, į kuriuos mes ir šiandien žiūrime savo gimtinėje.

Nuo gardemarino iki laivo vado

F.G.Bellingshausenas (1778–1852) gimė Baltijos vokiečių didikų šeimoje Saremos saloje Lahetaguso dvare, kurį dar 1571 m. buvo įkūrę jo protėviai, atvykę iš Liubeko.

Jie, kaip ir daugelis baltvokiečių, gyvenusių Rusijos imperijos Livonijos gubernijoje, nutarė savo sūnaus gyvenimą nukreipti karinės karjeros linkme. Dešimt- metis Fabianas, kurį rusai greitai „perkrikštijo“ į Fadiejų, buvo pasiųstas mokytis į Jūrų kadetų korpusą Kronštate. Dar būdamas šios karinės jūrų mokyklos gardemarinu, aštuoniolikmetis turėjo progą kariniu burlaiviu nuplaukti iki Anglijos krantų. 1797 m. jis buvo pakeltas į mičmanus ir pasiųstas tarnauti į eskadrą, dislokuotą Revelyje (dabar Talinas).

Jaunas jūrų karininkas iš Saremos salos buvo didelis anglų jūrininko Jameso Cooko ir jo kelionių gerbėjas. Tai jį paskatino dalyvauti pirmojoje rusų kelionėje aplink pasaulį fregata „Nadiežda“, kuriai vadovavo taip pat baltvokiečių kilmės jūrininkas Adamas Johannas von Krusensternas.

Ekspedicija: laivai „Vostok“ ir „Mirnyj“ pagal dailininko Jurijaus Sorokino paveikslą. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Po kelionės, kuri truko tris metus (1803–1806), F.G.Bellingshausenui buvo suteiktas kapitono leitenanto laipsnis. Jis daugiau kaip 13 metų vadovavo įvairiems rusų kariniams laivams Baltijos ir Juodojoje jūrose, kol likimas jam nepasiūlė tiesiog karališkos dovanos.

Žemyno paieška dviem laivais

F.G.Bellingshausenui jau buvo 40 metų, kai jis sulaukė pasiūlymo vadovauti jūrinei ekspedicijai į Pietų poliarinį regioną ir ieškoti numanomo didžiausio pietinio žemyno, kurio nepavyko surasti J.Cookui. Ekspedicijos tikslas, kurį nurodė caras Aleksandras I, buvo ištirti Pietų vandenyną ir plaukiant kuo toliau į pietus surasti sausumą netoli Pietų ašigalio.

Ekspedicijai buvo skirti du laivai: beveik 50 m ilgio korvetė „Vostok“ ir 36 m ilgio transportinis laivas „Mirnyj“. Pirmuoju laivu, kuriam vadovavo pats F.G.Bellingshausenas, plaukė 117 vyrų, antrojo laivo, kuriam vadovavo Michailas Lazarevas, įgulą sudarė 72 žmonės.

F.G.Bellingshausenas nusprendė į kelionę pasiimti maisto ir kitokių atsargų, kurių užtektų dviem metams. Į kelionę buvo pasiimta 20 tonų džiovintų žirnių, 7 tonos avižų ir grikių, 28 tonos sūdytos jautienos, 65 tonos krekerių, daug raugintų kopūstų statinėse ir 3 926 litrai degtinės.

Išplaukiant kiekvienas jūreivis gavo čiužinį, pagalvę, antklodę, keturias uniformas, dvi poras marškinių ir šešias poras lininių kelnių, ketverius neperšlampamų drabužių rinkinius (kelnės, striukė, apsiaustas, dvi kepurės, kailinė skrybėlė), tris poras batų (viena su flanelės pamušalu), aštuonias poras vilnonių kojinių, 11 skalbinių ir dar šiokių tokių daiktų, skirtų asmeniniam naudojimui.

Pagarba: admirolo F.G.Bellingshauseno statula Kronštate Rusijoje. (redakcijos archyvo nuotr.)

Antarktidos žemynas egzistuoja!

Kelionė prasidėjo 1819 m. birželio 4 d. Kronštate. Laivai trumpam užsuko į Angliją, kur F.G.Bellingshausenas susitiko su Karališkosios draugijos prezidentu seru Josephu Banksu. Jis prieš 50 metų dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje, kuriai buvo pavesta ieškoti hipotetinės terra australis, esančios netoli Pietų ašigalio. F.G.Belling- shausenas, kaip ir tikėjosi, iš buvusio J.Cooko bendražygio gavo knygų ir grafikų, kurių reikėjo rusų ekspedicijai.

Metams baigiantis rusų ekspedicija pasiekė Pietų Džordžijos ir Pietų Sandvičo salas Atlanto vandenyno pietuose. 1820 m. sausio 26 d. F.G.Bellingshausenas kirto Pietų poliaratį ir tapo pirmasis, kuris tai padarė po J.Cooko. Kitą dieną jis žurnale užrašė, kad ekspedicija priartėjo prie Antarktidos pakrantės, bet ledo laukas pastojo kelią. Sausio 28 d. pirmą kartą F.G.Bellingshausenas ir jo bendražygiai aiškiai pamatė ledinio žemyno kraštą. Laivai plaukė maždaug 20 mylių atstumu nuo Antarktidos žemyno.

F.G.Bellingshauseno vadovaujama ekspedicija buvo sėkminga ir tapo antroji po J.Cooko, apiplaukusi visą Antarktidą. Kelionė truko 751 dieną, iš jų 527 buvo praleistos po burėmis, per tą laiką nuplaukta daugiau kaip 49 tūkst. jūrmylių (apie 92 tūkst. km). Ekspedicijos laivai du kartus apiplaukė Antarktidą, 9 kartus priartėjo prie žemyno per 13–15 kilometrų. Per visą kelionę mirė tik 3 ekspedicijos dalyviai ir tai prilygsta stebuklui, atsižvelgiant į daugybę pavojingų situacijų ir sunkumų, kuriuos teko patirti keliautojams. Grįžęs iš kelionės, F.G.Bellingshausenas vedė trisdešimčia metų jaunesnę žmoną ir dar 30 metų tęsė tarnybą Rusijos kariniame jūrų laivyne, gavo admirolo laipsnį.