Akademinio klajūno užrašai (2): Estija

„Klaipėdos“ apžvalgininkas

Pirmą kartą su Estijos akademine sfera susidūriau 1993 m. dėstydamas Estijos humanitariniame institute (EHI). Mano giliu įsitikinimu, ši pirmoji Baltijos šalyse sukurta privati aukštoji mokykla buvo ir tebelieka vienas didžiausių regiono akademinio gyvenimo laimėjimų.

Šiandien Baltijos šalyse nieko nebestebina daugybė privačių aukštojo mokslo įstaigų, daugumą kurių sudaro verslo ir vadybos mokyklos. Neabejoju jų verte - šios mokyklos meta rimtą iššūkį valstybiniams universitetams ir taip sukuria konkurenciją, be kurios netrunka pradėti merdėti bet kokia akademinė institucija. Vis dėlto ne teorinė humanistika ar plačiau suvokti socialiniai mokslai, o nūdienos pragmatika - ekonomika, vadyba ir teisė - yra tos specialybės, kurias šiuo metu masiškai studijuoja jaunimas.

Laisvės sala

Lietuvoje privatus aukštasis mokslas yra neabejotinai menkiau integruotas į šalies akademinę sistemą nei Latvijoje ir Estijoje. ISM-Vadybos ir ekonomikos universitetas privertė sistemą skaitytis su savimi, o savo atmosfera ir liberalių studijų koncepcija unikali Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla (LCC) Klaipėdoje iki šiol lieka akademinės sistemos paraštėje. Tai daug ką pasako apie kolegialumo ir garbingos akademinės konkurencijos būklę akademinėje Lietuvoje.

1988 m. įkurtas Estijos humanitarinis institutas buvo pirmasis laisvųjų menų ir liberaliųjų studijų universitetas Baltijos šalyse. Sykiu EHI buvo visoje Rytų Europoje pirmoji privati aukštoji humanistikos mokykla. Joje dėstyti ėmė jauni ambicingi profesionalai, nemaža dalis kurių tuomet baiginėjo daktaro disertacijas Suomijos ir kitų Šiaurės bei Vakarų Europos šalių universitetuose.

Pakanka paminėti pirmąjį EHI rektorių Reiną Raudą - tuo metu dar visai jauną rašytoją poliglotą, su grupe ambicingų bendraminčių nusprendusį sukurti laisvos minties ir visiškai kitokios intelektualinės atmosferos universitetą.

Be R.Raudo, EHI kūrė ir semiotikas Michailas Lotmanas (pasaulinio garso literatūros teoretiko ir semiotiko Jurijaus Lotmano, XX amžiaus septintąjį dešimtmetį antisemitinio vajaus metu išvaryto iš tuometinio Leningrado, bet toliaregiškai priimto Tartu univesitete, sūnus) bei suomių sociologas Mikko Lagerspetzas, šiuo metu profesoriaujantis Talino ir Turku universitetuose.

Jauni žmonės suvaidino savo vaidmenį ir kažką iš tiesų pakeitė savo šalies intelektualiniame gyvenime. Helsinkio universitete doktoratą apgynęs ir japonologijos profesoriumi jame tapęs R.Raudas ne tik dėstė EHI, bet ir savo autoritetu gynė savo mokyklą nuo sistemos atakų.

Kaip įvyko šis stebuklas? Kodėl Estija, tuo metu dar gerokai panašesnė į Lietuvą nei dabar, leido jauniems žmonėms mesti iššūkį sistemai ir sukurti tokią laisvės salą? Tiesą sakant, tai buvo ne koks nors stebuklas, o tiesiog sveikas protas - estai pirmieji Baltijos šalyse panaikino habilituoto daktaro laipsnį ir pačią habilitacijos instituciją.

Jaunieji reformatoriai

Rezultatas buvo toks, kokio ir reikėjo tikėtis. Nors Tartu universitetas, Estijoje atliekantis panašų vaidmenį, koks Vilniaus universitetui tenka Lietuvoje (t.y. anapus bet kokios konkurencijos esantis ir valdžios atvirai palaikomas universitetas, gaminantis šalies establishment’ą), dominuoja aukštojo mokslo sistemoje ir styguoja ją pagal savo poreikius, alternatyva jam jau sukurta, ir nepanašu, kad ji lengvai pralaimėtų senajam modeliui bei apskritai senosioms jėgoms.

Kol Lietuvoje senoji gvardija lėtai, bet užtikrintai atgavinėjo po 1990 m. prarastąsias pozicijas (neutralizuodama išeivijos akademikus bei Sąjūdžio metais iškilusią jauną inteligentiją), estai leido pasikeisti intelektualinio elito generacijai ir iš esmės sukūrė naują akademinį elitą, kuris Estiją gerokai labiau už Lietuvą priartino prie tarptautinio akademinio gyvenimo.

Skirtingai nuo Lietuvos, kurioje netrukus pradės senti ir po truputį iš akademinės avanscenos trauktis pačios geriausios mano kartos ir dar jaunesnės akademinės pajėgos, Estijai pavyko ne tik atjauninti savo profesūrą, bet ir suformuoti jaunų reformatorių sluoksnį tiek politikoje, tiek ir akademinėje sferoje. Šis sluoksnis šiandien vis stipriau reiškiasi ir naujajame Talino universitete, kurio rektoriumi tapo profesorius R.Raudas.

EHI, kuris šiandien yra Talino universiteto dalis, teko dėstyti tris kartus - 1993, 1995 ir 1998 m. Esu skaitęs ir viešas paskaitas šiame institute, o 2003 m. tapau jo ekstraordinariniu vizituojančiu filosofijos ir kultūros teorijos profesoriumi (dabar šias pareigas einu naujajame Talino universitete).

EHI leido jaunuose žmonėse nenužudyti idealizmo. Puikiai pamenu, kaip davęs egzamino rašto darbą paprašiau savo kolegą retsykiais užeiti į auditoriją, o pats išėjau ramiai paskaityti - tiesą sakant, niekada nemokėjau ir turbūt jau nebeišmoksiu drausminti studentų ir žiūrėti, kad jie nenusirašinėtų. Mano kolega tada nusijuokė ir pasakė, kad galiu nesirūpinti, nes EHI tai tiesiog neįmanoma - šio instituto studentų garbės kodeksas neleidžia daryti tokių dalykų.

Skiria bedugnė

Ar iš tiesų Estija stipriai skiriasi nuo Lietuvos akademinio gyvenimo požiūriu? Turiu pripažinti, kad taip. Žinoma, esama ir panašių dalykų - nelabai skaidriai veikianti, bet įtakinga aukštojo mokslo biurokratija. Bet jauna profesūra Estijoje vis dėlto nepalyginamai įtakingesnė nei pas mus, o ir estų studentai gerokai ramiau žvelgia į Vakarų universitetus ir neskuba nuvertinti savo universitetų.

Politinė, administracinė ir autoriteto galia ten daug labiau išsklaidyta, o todėl ir nesutelkta viename centre. Estija yra nepalyginamai mažiau hierarchiška už Lietuvą. Profesorius ten nėra pusiau dievybė, o tarp akademinių administratorių pilna jaunų, drąsių ir neformaliai besielgiančių žmonių. Man Estijoje neteko matyti viršininkų baimės ir jaunų žmonių skubėjimo prisiderinti prie sistemos - būtent to, kas taip stipriai deformavo Lietuvos akademinį gyvenimą.

Teko savo akimis matyti seminaro metu ant grindų sėdinčius ne tik pasaulinio garso teoretikus iš Vakarų (tikri akademiniai grandai esti pabrėžtinai demokratiški ir kuklūs), bet ir estų profesorius - kartu su studentais. Panašų reginį aš turėjau laimės matyti atkurtajame VDU 1991 m. - jis iki šiol nepalieka mano atminties ir leidžia tikėtis dar sulauksiant ko nors panašaus mano universitete.

Estijos universitetuose dirba daugiau užsieniečių profesorių, kuriems leista dėstyti anglų kalba. Talino universitetas šia kalba jau skelbia profesorių konkursus ir leidžia juose dalyvauti užsieniečiams. Tad šiuo požiūriu tarp Lietuvos ir Estijos pradeda vertis pati tikriausia bedugnė.

Neabejoju, kad man iškart bus giliamintiškai oponuojama, kad viską čia lemia pinigai. Taip, bet tada kodėl į mus kažkada tokioje panašioje Estijoje aukštajam mokslui ir profesūrai buvo pradėtas skirti visai kito lygio finansavimas?

Be abejo, Estijos akademinę sferą esmingai veikia ir geografinis bei intelektualinis Suomijos artumas - 70 km Suomių įlanka skiria Taliną nuo Helsinkio, kuriame (kaip Turku ir kituose Suomijos miestuose) studijuoja ir daktaro disertacijas rengia daugybė estų. Talino ir Helsinkio universitetai jau pasirašė sutartį, kuri leis studentams vienu metu studijuoti abiejose šiose mokyklose, o sykiu ir teikti jiems bendrą diplomą bei daktaro laipsnį.

Estijoje artėjama prie universiteto, kuriame būtų galima pasijusti kaip demokratijos ir laisvės laboratorijoje, kuriame intelektualinė lyderystė būtų svarbesnė už turtą ar kilmę, galiausiai kuriame būtų galima numatyti ateities sąmonės ir gyvenimo kontūrus - tai, kuo netrukus gyvens žmonija.

Būčiau laimingas, jei prie tokio universteto pagaliau pradėtume artėti ir mes.