Uostamiesčio Meno bibliotekoje – šiuolaikinės ikonografijos paroda

Per karantiną parodą galima aplankyti virtualiai bibliotekos tinklalapyje: https://www.biblioteka.lt/lt/galerija.

Pokalbį apie ikonos meną ir tradiciją su B.Jokubauskiu galima peržiūrėti socialiniame „YouTube“ tinkle: https://bit.ly/2JfaDiD.

Ikonos sugrįžimas

Krikščioniškoji ikonografijos tradicija susiformavo Bizantijoje, tačiau iki šiol ikona yra tapatinama su stačiatikybe, o daugeliui – su vienu žymiausių rusų ikonų mokyklos atstovu Andrejumi Rubliovu.

Pirmosios ikonos pasirodė 4–5 a. po Kristaus. Iki Bažnyčios skilimo, įvykusio 1054 m., ji buvo vientisa, nedaloma į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Laikui bėgant Vakarų Bažnyčioje ikona prarado savo tradicijas, užleisdama vietą kitam religiniam menui.

Pirmąją naujojo sakralinio meno fazę ankstyvajame renesanse pradėjo Giotto, aukščiausio tobulumo viršūnę brandaus renesanso laikotarpiu pasiekė Michelangelo, ištapęs garsiąją Siksto koplyčią Vatikane. XIX a. pabaigoje vėl pradėta domėtis ikonografija ir ikonos sugrąžinimu į katalikiškąsias bažnyčias.

Atgimsta ir Lietuvoje

Ikonografijos tradicija pamažu atgimsta ir Lietuvoje. Šiuolaikinių ikonų tapybos idėją į Lietuvą iš Italijos atvežė pranciškonas brolis Karlas Bertagninas, Kretingos pranciškonų vienuolyne įkūręs ikonų dirbtuvėlę. Brolis Karlas buvo pirmasis tapytojo B.Jokubauskio ikonografijos mokytojas. Vėliau ikonografijos žinių ir ikonos tapymo meistrystės Borisas mokėsi pas pranciškonų vienuolį kunigą Paulių Vaineikį, tobulinosi pas Lietuvos ikonos meistrą Marių Vilucką.

B.Jokubauskio nutapyti sakraliniai paveikslai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Klaipėdiečiai B.Jokubauskį prisimena kaip labai ekspresyvų, sodraus kolorito paveikslų tapytoją, kūrybinių plenerų Orvidų sodyboje (Kretingos raj.) organizatorių ir dalyvį. Tuomet tapytojas dar nežinojo, kad jo kūrybinis kelias pasuks visai kita kryptimi – nuo temperamentingos tapybos – ramaus, kontempliatyvaus ikonų tapymo link.

Pareiga ir pašaukimas

Tai neįvyko savaime. „Ženklų ir savotiškų pranašysčių buvo“, – prisiminė B.Jokubauskis. Tėvas Stanislovas, su kuriuo Borisą siejo ilga ir graži daugystė, ne kartą Borisui yra sakęs, kad jo pareiga ir pašaukimas – tapyti šventųjų paveikslus. Kitas ženklas – vieno bičiulio

padovanota lenta, skirta ikonai tapyti. „Matyt, tai buvo nulemta ir jau seniai užkoduota, – šypsojosi Borisas. – Mane į ikonografiją atvedė tikrųjų vertybių paieškos, pasinėrimas į krikščioniškąjį tikėjimą, gilinimasis į krikščionybės ištakas ir bizantiškąjį sakralųjį meną.“

Anot B.Jokubauskio, ikonos esmė ir tikslas – būti aukščiausiojo Dievo atvaizdu, maldoje pasitarnauti tikinčiajam. Ikona yra tarsi perėjimas iš kasdienybės į maldos ir kontempliacijos erdvę.

Tiksliai ir pagal kanoną

Tapyti ikoną – didelis pasišventimas ir dar didesnė atsakomybė: Kristaus ir visų šventųjų atvaizdai turi būti perteikti nepriekaištingai tiksliai ir pagal kanoną. Ikona turi būti tarsi gyva, spinduliuoti meilę, ramybę ir Dievo palaimą. Todėl ikonografas B.Jokubauskis nuolat gilinasi į ikonografijos istoriją, studijuoja senųjų meistrų darbus, nagrinėja biblines tiesas ir jas taiko savo gyvenime. Tapydamas ikonas, jis laikosi senosios bizantiškosios ikonų tapymo tradicijos, naudoja tik natūralias medžiagas – temperą, natūralius gruntus, graikiškų riešutų aliejų, vyno actą, auksą, brangakmenius.

B.Jokubauskio nutapyti sakraliniai paveikslai. / Asmeninio archyvo nuotr.

B.Jokubauskio nutapytos ikonos puošia ne vieną sakralinę erdvę Lietuvoje. Jų esama Šv. Jurgio bažnyčioje Sauguose, Šv.Brunono bažnyčioje Vilkyčiuose, palaimintojo Teofiliaus Matulionio ikona puošia Šv. Pranciškaus onkologijos centro koplyčią. B.Jokubauskio tapybos darbų ir ikonų yra įsigiję privatūs kolekcininkai ir dvasininkų luomo atstovai iš Lietuvos ir užsienio – Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Norvegijos, Italijos, Kanados, Amerikos.

Vizitinė kortelė

B.Jokubauskis gimė 1957 m. Klaipėdoje.

1980–1984 m. mokėsi Klaipėdos A.Brako dailės mokykloje.

1986 m. baigė Klaipėdos politechnikumą, įgijo energetiko specialybę.

Tapybos privačiai mokėsi pas Lietuvos tapybos klasiką Algirdą Taurinską (1941–2017).

1983 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjunga) nariu.

Nuo 2002 m. yra Žemaitijos dailininkų sąjungos narys.

2014 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.