Šiauliečio A. Lamausko fotobjektyve – futuristinis miesto peizažas

Būti miestiečiu, mylėti miestą – tai ne pasirinkimas, o duotybė. Žmogus gimsta arba kaimo, arba miesto gyventoju. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinio galerijoje iki rugpjūčio 14-osios veikiančioje šiauliečio Andriaus Lamausko personalinėje fotografijų parodoje „Įkvėpti miestą“ nematyti nė vieno romantiško gamtos peizažo, nė vieno saulėlydžio ar saulėtekio – ekspozicijoje ryškiai dominuoja urbanistinis peizažas.

Muziejus po atviru dangumi

– Ar esate miesto žmogus?

– Esu betono vaikas, užaugau Šiaulių centre. Jei norėčiau fotografuoti gamtą, nuolat turėčiau gyventi kitu ritmu, varžyti save – anksti keltis arba visai nemiegoti, laukti ypatingo apšvietimo ar mistinio apsireiškimo – tai ne man. Saulėtekių ir saulėlydžių nematau, ir dėl to nesikankinu. Kiekvienas renkasi tai, kas jam artima. Aš esu miesto žmogus, mano gyvenimo tempas greitas ir dinamiškas, nėra nei laiko, nei poreikio medituoti gamtoje. Miestas man geriau pažįstamas, jo ritmas yra kur kas artimesnis mano natūrai – čia viskas kinta, mainosi, transformuojasi, juda, pulsuoja, ir tai man patinka. Miestai man yra didžiausias stebuklas, įdomiausias muziejus po atviru dangumi.

– Labai iškalbingas jūsų parodos pavadinimas – „Įkvėpti miestą“. Ar tai reiškia, kad norite jį pažadinti, ypatingai paveikti, ar siūlote įkvėpti miestą kaip oro gurkšnį, atrasti jį per savo pojūčius?

– Kviečiu pamatyti kitokį miestą, įkvėpti jo ypatingos energijos. Man neįdomus tradicinis gražių vaizdų fiksavimas, todėl ieškau savito rakurso, neįprasto apšvietimo, gatvių ir stogų ritme išnyrančių faktūrų, seno ir naujo sandūros, netikėto miesto ir žmogaus susitikimo.

Mėgsta keliauti savarankiškai

– Banalu būtų klausti, ar mėgstate keliauti – atsakymas įrašytas fotografijose. Aišku ir tai, kad keliaudamas nevaikštote turistų pramintais takais, nejudate kelionių agentūrų nubrėžtomis trajektorijomis ir nefiksuojate privalomų gražiausių vietų. Jūs į miestą žiūrite menininko žvilgsniu ir pirmiausia matote miesto grafiką, linijų ritmus, faktūrų žaismą, šviesos išryškintus architektūrinius reljefus, išgrynintas erdves. Įprasta, kad architektūrinė fotografija labiau domina architektus – tokia jų darbo specifika, o kodėl jums įdomus architektūrinis peizažas?

– Labai daug keliaujame. Kartu su žmona iš anksto sudarinėjame kelionių maršrutus ir niekada nesirenkame standartinių, turizmo agentūrų siūlomų objektų – visada ieškome rečiau lankomų, sunkiau pasiekiamų vietų. Mėgstame keliauti mašina ar traukiniais – taip daugiau pamatome.

Architektūra man nėra svetima. Tris dešimtmečius sukuosi ergonominių baldų versle. Pradėjau nuo dizainerio, pats ilgai projektavau interjerus. Nuolatiniai kontaktai su geriausiais architektais ir dizaineriais, mano paties pastabumas, žinių troškimas ir, žinoma, Šiaulių universitete įgytos akademinės dailės žinios suformavo profesionalų architektūrinį matymą, erdvės pojūti ir vizualinę klausą.

Aš baigiau Šiaulių universitetą ir kurį laiką pats jame dėsčiau. Tik ilgai netvėriau – pedagogika ne man, ne mano gyvenimo ritmui, man reikia naujovių ir tempo.

Profesinė patirtis man labai pravertė fotografijoje. Dabar man nereikia galvoti apie kompoziciją – viskas ateina savaime. Pasikliauju praktika pagrįsta intuicija ir ji niekada manęs neapgauna. Mano fotografijoms beveik neprireikia „kropinimo“, kadras iš karto pavyksta.

– Kas yra „kropinimas“?

– Tai toks fotografų naudojamas žargonas: dažnai žodis cropinti, crop’as vartojamas tais atvejais, kai kalbama apie padaryto kadro apkirpimą įvairiomis programomis.

Domina šiuolaikinė architektūra

– Miestų istorijos akcentų, senosios architektūros, barokinių skulptūrų parodoje eksponuojamose fotografijose nedaug – jos šmėsteli vienoje kitoje fotografijoje veikiau kaip laiko sandūrą reflektuojantys simboliai. Savo skvarbų žvilgsnį dažniau fokusuojate į naująją, moderniąją architektūrą, žavitės drąsiomis, veržliomis formomis, architektūrine plastika. Kodėl tai atsidūrė pirmame plane?

– Tiesiog man įdomesnė šiuolaikinė architektūra. Tikrai nesuku sau galvos, kas ir kiek kartų lietė kokios nors senos pilies ar bažnyčios durų rankeną – tegul tuo domisi archeologai, meno istorikai. Man kur kas svarbiau pagauti miesto pulsą, pajusti jo ritmą, įsilieti ir susilieti su miestu, įkvėpti jį. Gyvenu čia ir dabar – toks yra mano motto.

– Turbūt jūsų netradicinė urbanistinė fotografija nepraslysta ir pro kelionių agentūrų, egzotiškų kelionių maršrutų kūrėjų akis?

– Pastaruoju metu daug savo nuotraukų keliu į „Instagramą“. Neslėpsiu, malonu, kad mano fotografijas pastebi, domisi, giria, sako, kad jos išsiskiria neaprėpiamoje fotografijų jūroje. Susilaukiu visokiausių pasiūlymų iš pasaulinių kelionių agentūrų. Kol kas rimtai į tai nereaguoju ir nesvarstau galimybės panaudoti savo fotografijas tokiam tikslui, bet kelias nuotraukas jau esu joms paaukojęs. Kodėl ne – gal mano fotografijos padės kitaip atrasti, pamatyti lankomus miestus.

– Ar fotografuodamas miestą stengiatės jį identifikuoti, ar jums svarbu, kad jis būtų atpažįstamas?

– Niekada nesistengiu identifikuoti konkretaus miesto, man nėra svarbios geografinės koordinatės, aš kartais net neprisimenu, kuriame mieste pagavau vieną ar kitą kadrą – reikėtų peržiūrėti archyvus. Man svarbu ne parodyti miestą, o perduoti jo energiją.

Fotografija – aistringas pomėgis

– Ar fotografavimo aistra užkrėtėte ir žmoną?

– Žinoma, fotografuojame abu – teko ir jai išmokti, profesionaliuose kursuose pasitobulinti. Kartu keliaudami pastebėjome, kad matome panašius dalykus ir mūsų padaryti kadrai ima kartotis. Todėl pasidalijome darbais – aš fotografuoju, ji filmuoja. Rezultatas būna skirtingas, o sukauptas kelionių archyvas – išsamesnis.

– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai fotografijoje? Nuo ko pradėjote?

– Tradiciškai viskas prasidėjo mokykloje. Į fotografiją įtraukė tėvas, fotografavau savo klasės draugus, užsidarę vonioje su tėvu ryškindavome nuotraukas – mano kartai labai pažįstamas vaikystės prisiminimas.

– O kada rimčiau susidomėjote fotografija? Ar dabar jau galite sakyti, kad esate profesionalus fotografas? Juk turite tam pagrindo – tarptautiniuose fotografijos meno konkursuose beveik kasmet sulaukiate aukščiausių įvertinimų:  „Photo Magic 2019“, Bosnija ir Hercegovina, MOL (Master of Light) diplomas, „4th International Salon Reflections 2019“, Serbia, PSA (Photographic Society of America) bronzos medalis, „Bosnia 2018“, MoL (Master of Light) Aukso diplomas. Visų net neišvardysiu...

– Negaliu sakyti, kad esu profesionalas, per skambiai mane pavadinote. Fotografija man yra hobis, ir tik dabar, kai verslo reikalai beveik sutvarkyti, pagaliau randu laiko sau ir savo pomėgiams. Pastaruosius šešerius metus fotografuoju daugiau.

Šiaulių fotografų sambūris

– Esate be galo veiklus, aktyviai dalyvaujate savo gimtojo miesto kultūrinėje veikloje. Šiauliuose fotografija yra antroji religija. Baltai pavydžiu Šiauliams fotografijos muziejaus, negaliu jo neaplankyti čia užklydusi. Šiauliuose susitelkusi stipri fotografų bendruomenė: Rolandas Parafinavičius, Virginijus Kinčinaitis, Vilmantas Dambrauskas... Prieš dešimtmetį R.Parafinavičiaus iniciatyva Šiaulių centre buvo įkurtas klubas „Fotografijos namai“ (nuo 2016 m. – asociacija). Papasakokite apie savo Fotografijos namus, jų „bildukus“ ir jūsų artimiausius planus.

– „Fotografijos namai“ yra ne tik fotografijos gerbėjus vienijanti organizacija, ne tik rimta fotografijos mokykla, bet ir miesto kultūrinis reiškinys. „Bildukai“ (taip švelniai vadinami „Fotografijos namų“ gyventojai) aktyviai dalyvauja miesto šventėse, organizuoja kūrybines stovyklas, rengia parodas. Artimiausiuose mūsų planuose – fotografijos / draugystės projektas „Šiaulių žydai. Portretai“. Kol kas tai tik idėja, apmatai. Pasidalijome darbais, ištraukėme burtus, kas ką fotografuos. Rimtai ir atsakingai ruošiamės.

2020 metais minėsime iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) (1720–1797) 300-ąsias gimimo metines. 2020-uosius metus LR Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais (aut. past.). Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, žydų kultūros palikimas gausus. Nelengva užduotis tai reflektuoti. Žinau, kad teks rimtai pasidomėti, daug literatūros paskaityti, paieškoti informacijos – man tai labai įdomu, aš esu smalsus žmogus, viskas, kas nauja, neatrasta, nepažinta, man labai artima. Mėgstu ieškoti, gilintis, atrasti. Šiauliuose tikrai nemažai litvakų kultūros ženklų. Ypač didelis Chaimo Frenkelio (1857–1920) kultūrinis palikimas.


Vizitinė kortelė

A.Lamauskas gimė 1967 m. Šiauliuose.

Studijavo Šiaulių universitete, kuriame įgijo dailės pedagogo specialybę.

Yra laisvai samdomas fotografas.

2016 m. įkūrė asociaciją „Fotografijos namai“.

Šiuo metu yra „Ergolain“ holdingo komercijos direktorius.

Parodose dalyvauja nuo 1988 m.

Dažnas tarptautinių fotografijos konkursų dalyvis ir laureatas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,neREIKIA STEBETIS,kad nuotraukos SALTOS...

...,neREIKIA STEBETIS,kad nuotraukos SALTOS... portretas
fotomenininkas SAKO...esu BETONO VAIKAS... TASKAS

Audronė

Audronė portretas
Kaip mėgėjui tai liuks!

Kostas

Kostas portretas
...techniškai viskas gerai, bet meno čia nedaug, kažkokios šaltos tos fotografijos...
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių