Vaidas Jočys ir Jonas Baranauskas, du bene labiausiai spektaklių metu kaustantys žiūrovų dėmesį aktoriai, laisvai, pajuokaudami vedė renginį. Į mažąją salę susirinko ištikimiausi teatro gerbėjai.

Pristatyti naująjį sezoną būtų užtekę vos kelių minučių. Jau šiandien teatras pakvies į pirmąją premjerą „Milena“, o lapkričio 13-ąją žiūrovai išvys spektaklio „Ričardas III“ premjerą, vasarį – „Nojaus arką“.

Pavasarį teatras pakvies į patirtinį sensorinį spektaklį kūdikiams ir jų tėvams „Vandenynas“.

Šią žinią žiūrovai išgirdo ir ją suprasti nereikėjo daug pastangų. Didžiausia intriga buvo gyvas vedėjų bendravimas su teatro vadovu, aktoriais ir apšvietėju.

Kai į sceną pakilo pirmojo šviesios atminties režisieriaus ir pedagogo Povilo Gaidžio kurso absolventai, dabar jau vadinami vyresniosios kartos aktoriais, pasipylė liudijimai apie žiūrovams nematomą teatro gyvenimą.

Pokyčiai: niekada nevaidinęs T. Juočys šiemet paliks teatro vadovo postą, gal todėl jam suteikta galimybė ištarti garsiąją Hamleto frazę. / D. Janauskaitės nuotr.

Žiūrovai klausėsi jų nekrutėdami.

Tai buvo Reginos Šaltenytės pasakojimas apie pirmąsias gastroles į užsienį, kai racionalieji vokiečiai klaipėdietiškąjį „Geras žmogus iš Sezuano“ sutiko pradžioje sunkiai suprantamais pripažinimo ženklais.

Igorio Reklaičio prisiminimai apie Vytauto Kernagio šiam spektakliui parašytų „zongų“ (dramos teatro spektakliuose naudojamų dainų) populiarumą, praradimą ir neįtikėtiną atradimą atskleidė, kad ir šiais laikais gimsta istorijos.

Pasakojimai apie spektaklius, kolegas, teatro pastato metamorfozes, istoriniai šių įvykių kadrai ekranuose buvo būtent tai, ko žiūrovai nori, nes ne tik spektakliai yra teatras. Teatras yra jo darbuotojai, ypač aktoriai, kurie yra ne tik personažai.

Naujojo sezono pristatymo metu trumpą, bet įsimenantį vaidmenį teko atlikti ir istorikui dr. Vasilijui Safronovui. Mat renginio vedėjai ginčijosi, kelintą sezoną pradeda – 240-ąjį, nuo tada, kai 1785 metais mieste buvo įsteigti Komedijų namai, ar 90-ąjį, kai 1935-aisiais į Klaipėdą buvo perkeltas Šiaulių dramos teatras.

Kalbėdamas apie tai vienas aktorių paminėjo istoriko pavardę, antrasis paklausė, kas jis toks. Tada miesto praeities žinovui teko pakelti ranką.

Tuo mokslininko vaidmuo ir baigėsi, bet paliko intrigą. V. Safronovo pasakojimą apie teatro istoriją jau galima paskaityti teatro leidžiamame žurnaliuke.