Apie mokytoją ant akmens

  • Teksto dydis:

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) šiandien 17 val. atidaroma Eglės Gineitytės tapybos paroda „Mokytojas ant akmens“. Anot parodos kuratorės, Eglė, kaip retas kuris šių dienų tapytojas, apdovanota spalvos pojūčiu.

Pasak pačios kūrėjos, pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui ji įeina į naują eksperimentų lauką.

„Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra Šviesėjimas arba Tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo tarsi atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?“ – retoriškai klausė tapytoja.

E. Gineitytės (g. 1968) paveiksluose matyti dangaus, marių, smėlynų, pievų, miškų, alyvmedžių giraičių ir sniegynų toliai.

Gamtovaizdžiai panardinti į rūką, lietų, nutvieksti vidurdienio ar besileidžiančios saulės paverčiami skaidria arba tiršta tuštuma.

Anot menininkės, jai svarbu sukurti pirmapradės gamtos įvaizdžius. Gamtovaizdžius ji stebi kontempliatyviai natūroje, įsiklausydama į savo pačios emocines būsenas, o tik vėliau dirbtuvėje iš patirtų regimųjų ir emocionalių įspūdžių kuria abstrakčius paveikslus.

„Viskas vyksta nenuspėjamai ir veda link kažko paslėpto, ką reikia atrasti ir iškelti ant drobės paviršiaus. Kažkas pasilieka vaizduotėje, kad neprarastų savo paslaptingo sferiškumo arba nugrimztų kaip sapnas į pilką tirštumą. Paveikslui be vaizdo (tuštumai) apibūdinti išgirstu filosofės sakinį: „Žmogus nuo visko atsiribojo ir galiausiai pats išnyko. Tik šviesa be perstojo sklido“, – savo kūrybines paieškas reflektavo parodos autorė E. Gineitytė.

Parodos kuratorės Ramintos Jurėnaitės teigimu, pastaraisiais metais tik retsykiais, kaip ankstesniuose E. Gineitytės paveiksluose, gamtoje dar išnyra žmonių ar jų veiklą liudijančių daiktų siluetai.

„Visi stebintys panoramas personažai pasisukę į žiūrovą nugara. Visoms scenoms gamtoje E. Gineitytė suteikia efemerišką pavidalą. O iš daugumos paskutinių gamtovaizdžių žmonės ir net jų pėdsakai visiškai išnyksta. Pagrindinės jausmų reiškėjos – šviesa pulsuojančios spalvos. Kaip reta kuris šių dienų tapytojas ar tapytoja, E. Gineitytė apdovanota spalvos pojūčiu ir naudojasi spalvų gama, neįtikėtinai turtinga deriniais ir toniniais niuansais. Anglies juoda, giliai tamsi ar safyro mėlyna, sodri ir šviesi žalios, pelenų pilka susiduria su kraujo ar koralų raudona, purpuru, violetinėm, skirtingo sodrumo geltonom ir akinančia balta. Didelės spalvinės plokštumos perbraukiamos storesnių ir plonesnių spalvų linijų ar brūkšnių. Impulsyvumas čia visada suderinamas su kompozicijos lygsvara, statiškais elementais“, – dėstė R. Jurėnaitė.

Net ir didžiausios drobės apribojamos pačios tapytojos kūno dydžio ir sudėjimo matmenų. Į aukštį paveikslai nesiekia daugiau nei tapytojos ūgis, o į plotį – daugiau nei jos išskėstos rankos.

Tapytoja pati kone fiziškai įsispraudžia ir pasineria į savo drobėse vaizduojamą tolių tuštumą. Žiūrovui belieka pasekti ja pasitelkus savąją vaizduotę.

Paroda veiks iki birželio 4 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių