“Noriu, kad jūs tai užsirašytumėte: didžiausia dovana, kurią esu gavęs per savo gyvenimą, yra ta, kad mano vaikai gyvena ne Lietuvoje!“ - interviu Rusijos sporto dienraščiui „Sport-Express“ pareiškė Kauno „Žalgirio“ klubo prezidentas Arvydas Sabonis.

Per Vieningosios krepšinio lygos (VKL) finalo ketverto turnyrą su „Sport-Express“ žurnalistu Antonu Solominu kalbėjęsis A.Sabonis, be kita ko, teigė, kad jo sūnus Tautvydas, atstovaujantis Malagos „Unicaja“ jaunių ekipai, neketina būti profesionaliu krepšininku.

- Dabar yra pakankamai daug įvairių užsiėmimų, kurių anksčiau nebuvo. Kodėl mano vaikai turėtų kentėti už mane? Sūnui reikia baigti mokslus, pasirinkti profesiją. Mūsų šalis maža ir jeigu jis būtų čia, Lietuvoje, tai jam nereiktų nieko rinktis - už jį nupręstų kiti.

- O dabar „kiti“ negali nuspręsti? Kas būtų, jeigu Tautvydas iš Ispanijos būtų pakviestas į nacionalinę Lietuvos rinktinę?

- Manau, nebus pakviestas.
- Per VTB lygos finalo ketverto turnyro uždarymo ceremoniją jums teko apdovanoti Kazanės „Uniks“ komandą, kurią treniruoja Valdemaras Chomičius. Ar galėjote kada nors įsivaizduoti, kad įteiksite sidabro medalį savo draugui ir buvusiam bendražygiui iš „Žalgirio“?

- Aš irgi apie tai pagalvojau. Per apdovanojimą jam pasakiau: „Žiūrėk, ką su mumis padarė!“ Kartu pasijuokėme. Apskritai viskas buvo labai gražu. Bet mūsų senajai halei jau 71-eri. Nuspręsta, kad šio istorinio pastato negalima nei nugriauti, nei kur nors perkelti - tai visos Lietuvos turtas. Manau, kad toks objektas gali tapti nacionaliniu sporto muziejumi. Ir jis turėtų būti ne sostinėje Vilniuje, o pas mus, Kaune.

- Ar neliūdna, kad didysis krepšinis traukiasi iš halės?

- Kol kas niekas niekur nesitraukia. Kiek dar bus statoma nauja arena... Palaukime.

- Nejaugi joje neplanuojamas 2010-2011 metų sezono atidarymas?
- Tai jūs, žurnalistai, viską žinote. O mes, kol neįeisime į salę - nepatikėsime. Žinote, kiek jau metų tuo tikime? Man 45-eri, baigiau karjerą, veteranas, tuojau ir vaikai bus veteranai - o vis laukiame.

- Kaip jūs vertinate nacionalinės rinktinės užimtą 11-ąją vietą pernai Europos čempionate?

- Pirmieji mes nebuvome nuo 2003-ųjų. Kiekvieną kartą, surinkę komandą, sako: „Laimėsime auksą“. Ir ką gi? Laimėjo? Suprantama, yra objektyvios pralaimėjimų priežastys. Bet jei iš varžybų grįžti be rezultato, tuomet nereikia prieš čempionatą taip rėkauti! Gal verčiau parėkaukime tuomet, kai tapsime čempionais.

- Kodėl, jūsų manymu, Rytų Europos klubams reikalinga Vieningoji krepšinio lyga?

- Aš asmeniškai patenkintas, kad vyksta tokie turnyrai. Mūsų jaunai komandai šita lyga naudinga. Atsimenu FIBA-Europos ir ULEB susidūrimą, kai klubams reikėjo pasirinkti, kurioje iš dviejų Eurolygų žaisti. Tada „Žalgiris“ pasirinko ULEB varžybas, ten susirinko geriausios komandos. Tai ir dabar reikia eiti ten, kur varžovai stipresni. Rusijoje yra geri klubai. Rungtynės su jais - nepamainoma mokykla jaunimui.
Ir aš kažkada buvau jaunas. Jokia knyga neaprašys, ką gali duoti žaidimo praktika. Reikia būti aikštėje, kad savo kailiu pajustum kovos dvasią. Todėl reikia leisti jaunimui žaisti. Negalima tik įtraukti vaikino į sąrašą, pasodinti ant suolo ir sakyti: „Žiūrėk!“ Žaistų - ir galva būtų užimta. O ji turi būti užimta. Kodėl anksčiau vaikams buvo daugiau užsiėmimų? Kad laiko neliktų pašaliniams dalykams.

- Kaip jums patinka CSKA „centras“ Aleksandras Kaunas?

- Gerai, kad jis, kai deda iš viršaus, spėja rankas iš krepšio ištraukti. Kitaip jos ten įstrigtų. Toks jausmas, kad jis gali rankas perkišti per krepšį ir kamuolį įdėti sau į kelnes (juokias). Apskritai, lietuviškai jis ne Kaun (taip tariasi rusiškai - red. past.), o Kaunas. Savas žmogus.

- O kas iš vidurio puolėjų jums buvo pats nepalankiausias varžovas?

- Kiek Olajuwonas buvo geras, tiek malonu buvo prieš jį žaisti. Jis visada viską darė greičiau. Bet, būdavo, kokiu nors momentu geriau pagalvosi, ir rasi būdą jį įveikti. Dėl to jausdavau didelį malonumą. Bet štai su kuo buvo tikrai nepatogu, tai su Shaquille'u. Kaip apskritai žaisti prieš tokius stipruolius (parodo rankomis platų mostą)... Dar ir teisėjai visada jo naudai švilpdavo. Aišku - aš tai baltasis. Rodė man - neskriausk O'Nealo, jo skriausti negalima. bet ar tokį nuskriausi? Skriausk neskriaudęs, mušk nemušęs rankomis ar kojomis... Jam tai koks skirtumas? Nieko nepajaus.

- Prieš Tkačenko buvo lengviau žaisti?

- O... Na, Tkanius yra Tkanius. Vaikščiojau aš ten aplink jį, stumdžiausi - be naudos. Nors tai buvo normalu - jis ir stipresnis už mane buvo, ir vyresnis. Įdomu prisiminti. Bet neįmanoma to papasakot, žodžiais perteikti. Dabar viskas kitaip - negalima palyginti. Tarkime, kaip mylėjai merginą prieš 20 metų, ir kaip dabar. Visai kiti pojūčiai.