Maisto priedai – kaip druska ir pipirai

Į ke­pyk­las ir deš­rų ga­mi­ni­mo ce­chus įsi­ver­žę mais­to prie­dai ta­po to­kiu pat įpras­tu ing­re­dien­tu kaip mil­tai ar cuk­rus. Ta­čiau ga­min­to­jams jie rei­ka­lin­gi la­biau nei val­gy­to­jams.

Ba­to­nas su oru

Pre­ky­bos cent­ro len­ty­no­se kve­pia švie­žia duo­na ir ba­to­nai. Minkš­ti, pu­rūs. Su­dė­tis, kaip ir de­ra: kvie­ti­niai mil­tai, pie­nas, van­duo, sal­dūs tru­pi­niai, mar­ga­ri­nas, kiau­ši­niai, cuk­rus, mie­lės, drus­ka. Ta­čiau čia pat są­ra­še - emul­sik­lis E 472 e teš­los ko­ky­bei ge­rin­ti. Žvel­giu į „Lei­džia­mų var­to­ti mais­to prie­dų są­ra­šą", ku­rį ra­dau in­ter­ne­te. Są­ra­šas il­gas, vien E - 1451.

Ma­no pa­si­rink­to ba­to­no ne­pa­žįs­ta­ma su­dė­ti­nė da­lis - rie­ba­lų rūgš­čių, dig­li­ce­ri­dų ir dia­ce­til­vy­no rūgš­ties es­te­riai. Su­tik­ta par­duo­tu­vės dar­buo­to­ja paaiš­ki­na, kad tai - sta­bi­li­za­to­rius, pa­de­dan­tis iš­lai­ky­ti ba­to­no for­mą, kad ne­sub­liūkš­tų. Tin­ka var­to­ti tris pa­ras.
Ori­nio ba­to­no pus­ry­čių su­muš­ti­niui pirk­ti ne­no­riu, ei­nu to­lyn.

Štai ke­pyk­los „Gu­do­be­lė" ba­to­ne, ant ku­rio pa­kuo­tės di­de­lė­mis rai­dė­mis pa­ra­šy­ta: „Nau­jie­na". Kas gi čia nau­jo, jei ba­to­no su­dė­tis - kvie­ti­niai mil­tai, van­duo, cuk­rus, nu­grieb­to pie­no mil­te­liai, au­ga­li­niai rie­ba­lai, jo­duo­ta val­go­mo­ji drus­ka, mie­lės ir tia­mi­no bro­mi­das, ri­bof­la­vi­nas, ni­ko­ti­no rūgš­tis. Ne­gi ne­bė­ra to­kios duo­nos ar ba­to­no, ku­ria­me bū­tų tik tai, ką val­gy­da­vau dar bū­da­ma vai­kas: mil­tai, mie­lės, drus­ka, cuk­rus?

Da­žy­ti svies­tas ir sū­ris

Su­muš­ti­niui rei­kia svies­to ir sū­rio. Ant bend­ro­vės „Že­mai­ti­jos pie­nas" ga­mi­nio pa­ke­lio pa­ra­šy­ta: „Sau­lu­tė", rie­ba­lų te­pi­nys. Jį su­da­ro grie­ti­nė­lė, alie­jus, da­žik­lis - ka­ro­ti­nų mi­ši­nys. Kam jo rei­kia? Kad bū­tų gels­vas, bent kiek pa­na­šus į mums įpras­tą na­tū­ra­lų svies­tą?

Ant svies­to dė­si­me rie­ke­lę sū­rio. „Sau­lės pie­no" pro­duk­tas - „Sau­lės" fer­men­ti­nis sū­ris - su ke­tu­riais E: 509, šif­ruo­ja­mu kaip kal­cio chlo­ri­das, ku­ris kie­ti­na, 160a - ka­ro­ti­nų mi­ši­niu, 251 nu­me­riu žy­mi­mu kon­ser­van­tu nat­rio nit­ra­tu, ir da­žik­liu 160b, ku­rio pa­va­di­ni­mas lie­tu­vių kal­ba - ana­tas, bik­si­nas, nor­bik­si­nas.

Deš­ra su du­jo­mis

O gal vie­toj sū­rio dė­ki­me deš­ros, gal bent ji bus na­tū­ra­li? Gal tiks šal­tai rū­ky­ta „Grū­dė­to­ji"? Pa­ga­min­ta bend­ro­vė­je „Ute­nos mė­sa". Su­pa­kuo­ta nau­do­jant ap­sau­gi­nes du­jas. Su­dė­ty­je yra kiau­lie­nos, la­ši­nių, drus­kos, prie­sko­nių, kon­ser­van­to E 250, an­tiok­si­da­to­rių E 301, E 316, rūgš­tin­gu­mą re­gu­liuo­jan­čios me­džia­gos E 330, aro­ma­to ir sko­nio stip­rik­lio E 621, kva­pių­jų me­džia­gų. Iš vi­so - net pen­ki E. Trys iš jų yra nat­rio drus­kos, rūgš­tin­gu­mą re­gu­liuo­ja cit­ri­nų rūgš­tis.

Kai­mo mo­čiu­tės, kimš­da­mos deš­ras, dėl sko­nio ir il­ges­nio var­to­ji­mo ter­mi­no į jas dė­da­vo ne ko­kių nors E, bet drus­kos, pi­pi­rų, mus­ka­to rie­šu­to. Tos, ku­rios no­rė­da­vo ypa­tin­gų pa­gy­rų, kad pra­pjau­ta deš­ra grei­tai ne­pa­bal­tų, įber­da­vo sa­liet­ros. Ta­čiau svei­kuo­lėms ir tai bu­vo ta­bu. O da­bar?

Leis­ta, va­di­na­si, ne­ken­kia?

Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Mais­to ins­ti­tu­to Tech­no­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­jos vy­res­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja Mei­lė Ku­li­kaus­kie­nė nu­ra­mi­na: mais­to prie­dai, var­to­ja­mi lai­kan­tis griež­tai nu­sta­ty­tų rei­ka­la­vi­mų, nė­ra ža­lin­gi svei­ka­tai.

Ta­čiau ar­šios kon­ku­ren­ci­jos są­ly­go­mis jie ta­po neat­sie­ja­ma ke­pė­jų, pie­no, mė­sos per­dir­bė­jų vers­lo da­li­mi. Mais­to prie­dai nau­do­ja­mi no­rint su­teik­ti pro­duk­tui sau­gu­mą, sko­nį ir pre­ki­nę iš­vaiz­dą.

Tiems, ku­rie ieš­ko pro­gų pri­min­ti, kad prieš ke­lis de­šimt­me­čius mais­to prie­dų ne­bu­vo nau­do­ja­ma, M.Ku­li­kaus­kie­nė at­sa­ko: da­žik­lių į fer­men­ti­nį sū­rį bu­vo de­da­ma ir prieš 20 me­tų, ypač žie­mą, kai kar­vės bū­na tvar­te ir jų pie­nas švie­ses­nis.

Bend­ro­vės „Ute­nos mė­sa" tech­no­lo­gas And­rius Kri­vo­še­je­vas, at­sa­kin­gas už deš­rų ga­my­bą, pa­tvir­ti­no, kad jas val­go ne­bi­jo­da­mas nei nit­ra­tų, nei ap­sau­gi­nių įpa­ka­vi­mo du­jų, nes tai var­to­ja­ma sau­giai ir žmo­gaus svei­ka­tai ne­ken­kia.

Kon­ser­van­tai į mais­to pro­duk­tus de­da­mi dar ir tam, kad į juos neį­sis­melk­tų mik­ro­bai iš ne­šva­rios ap­lin­kos. Ga­min­to­jai aiš­ki­na no­rin­tys ap­sau­go­ti sa­vo pro­duk­ci­ją nuo ne­šva­rių len­ty­nų, ran­kų - mik­ro­bio­lo­gi­nės tar­šos. Tei­gia­ma, kad pra­dė­jus nau­do­ti mais­to prie­dus su­ma­žė­jo ap­si­nuo­di­ji­mų varš­ke, grie­ti­ne ir mė­sos ga­mi­niais.

Na­tū­ra­lūs prie­dai - nau­din­gi

Moks­li­nin­kai tvir­ti­na, kad yra ir to­kių mais­to prie­dų, ku­rie or­ga­niz­mui nau­din­gi. Pa­vyz­džiui, E 414 (aka­ci­jų sa­kai, gu­mia­ra­bi­kas). Tai - vi­siš­kai na­tū­ra­lus au­ga­li­nis pro­duk­tas, tir­pio­sios mais­ti­nės skai­du­los, iš­gry­ni­na­mos iš aka­ci­jų sa­kų. Moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­tos jų pro­bio­ti­nės (pa­lai­ko ir ska­ti­na „ge­rų­jų" žar­ny­no bak­te­ri­jų gy­vy­bi­nę veik­lą) ir ki­tos svei­ka­tai nau­din­gos sa­vy­bės.

Mais­to prie­dai ga­li bū­ti na­tū­ra­lūs, ga­mi­na­mi iš gam­ti­nių au­ga­li­nės ar gy­vu­li­nės kil­mės me­džia­gų, pa­vyz­džiui, bu­ro­kė­lių (da­žik­lis „bu­ro­kė­lių rau­do­na­sis"), so­jos (le­ci­ti­nas), jū­ros dumb­lių (aga­ras, al­gi­na­tai), vabz­džių (kar­mi­no da­žik­lis) ir ki­ti.

„Dau­ge­lis pro­duk­tų kon­sis­ten­ci­jai ge­rin­ti skir­tų mais­to prie­dų, ku­rių nu­me­riai - tarp E 400 ir E 418, yra iš­gry­nin­ti iš au­ga­lų", - pa­tvir­ti­no M.Ku­li­kaus­kie­nė.

Pa­vyz­džiui, E 440 - pek­ti­nas. Tai na­tū­ra­lus rūgš­ti­nis po­li­sa­cha­ri­das, esan­tis be­veik vi­suo­se vai­siuo­se, ypač obuo­liuo­se, sva­rai­niuo­se, apel­si­nuo­se. Pra­mo­ni­niu bū­du gau­na­mas iš obuo­lių minkš­ti­mo ir apel­si­nų žie­ve­lių, mais­to pra­mo­nė­je nau­do­ja­mas kaip tirš­tik­lis, emul­sik­lis, sta­bi­li­za­to­rius.

Kai­na su­lai­ko nuo švais­ty­mo

Kau­no mies­to vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė, mais­to pro­duk­tų ins­pek­to­rė Da­nu­tė Chris­taus­kie­nė su ko­le­go­mis kont­ro­liuo­ja, ar mais­to prie­dai nau­do­ja­mi sau­giai: tik­ri­na ir įmo­nes, ir jų pro­duk­ci­ją.

„Pa­žei­di­mų pa­si­tai­ko, bet la­bai re­tai. Mais­to prie­dai yra la­bai bran­gūs, to­dėl įmo­nės ir dėl eko­no­mi­nių su­me­ti­mų ne­lin­ku­sios jų eik­vo­ti", - nu­ra­mi­no D.Chris­taus­kie­nė.
Į prie­kaiš­tus, jog par­duo­tu­vė­se ne­be­li­ko pro­duk­tų be kon­ser­van­tų, ga­min­to­jai at­sa­ko vie­nin­gai: au­gan­tys var­to­to­jų lū­kes­čiai svei­kai mi­ty­bai - ne pa­slap­tis, to­dėl ti­ki­na ple­čian­tys na­tū­ra­lių pro­duk­tų asor­ti­men­tą.

Pa­vyz­džiui, „Gar­dė­sis" ke­pa dvie­jų rū­šių duo­ną be kon­ser­van­tų - „Ru­gi­nę" ir „Gur­ma­nų".
„Aš pa­ti ne vi­sa­da par­duo­tu­vė­se jos ran­du, nes šios pro­duk­ci­jos pa­klau­sa - di­džiu­lė", - pa­si­guo­dė „Fa­zer ke­pyk­lų", ku­rioms pri­klau­so ir „Gar­dė­sis", vy­riau­sio­ji tech­no­lo­gė Lo­re­ta Vil­kai­ty­tė.

Ta­čiau ant pa­kuo­tės nau­ju pro­duk­tu dek­la­ruo­ja­mo­je šios ke­pyk­los „Pen­kiag­rū­dė­je" duo­no­je iš uni­ka­laus grū­dų mi­ši­nio - trys E: 263, 282, 170.

„Tarp jų du, kal­cio ace­ta­tas E 263 ir kal­cio pro­pio­na­tas E 282, yra kon­ser­van­tai, E 263 dar ir sta­bi­li­za­to­rius, rūgš­tin­gu­mą re­gu­liuo­jan­ti me­džia­ga. E 170 - kal­cio kar­bo­na­tas, da­žo ir re­gu­liuo­ja lip­nu­mą. Prie­dai rei­ka­lin­gi tam, kad duo­na bū­tų pa­trauk­lios pre­ki­nės iš­vaiz­dos ir il­giau iš­si­lai­ky­tų ne­su­pe­li­ju­si", - paaiš­ki­no L.Vil­kai­ty­tė.

Nau­do­ja­si nai­vu­mu

„Gar­dė­sio" ga­mi­na­mos duo­nos var­to­ji­mo lai­kas - pen­kios pa­ros. Kuo il­ges­nių ter­mi­nų rei­ka­lau­ja ne tik pre­ky­bi­nin­kai, bet ir var­to­to­jai", - pa­ty­rė L.Vil­kai­ty­tė. Rai­ky­tos duo­nos var­to­ji­mo ter­mi­nas taip pat trum­pes­nis nei par­duo­da­mos ke­pa­liu­kais, bet jau su­rai­ky­tos rei­ka­lau­ja pre­ky­bi­nin­kai, no­rė­da­mi įsi­teik­ti pir­kė­jams: kad tik pa­sta­rie­siems bū­tų grei­čiau, pa­to­giau. Nep­rik­lau­so­mi mais­to eks­per­tai pa­ste­bi: var­to­to­jai vi­lio­ja­mi ne tik gra­žia iš­vaiz­da, bet ir už­ra­šu „Be kon­ser­van­tų".

„Toks už­ra­šas, pa­vyz­džiui, ant jo­gur­to yra ne kas ki­ta, tik spe­ku­lia­ci­ja. Kon­ser­van­tai į jo­gur­tą ne­de­da­mi, o jei jo var­to­ji­mo lai­kas ne­trum­pas, va­di­na­si, pro­duk­tas po rau­gi­ni­mo bu­vo ter­miš­kai ap­do­ro­tas. Toks tu­ri ma­žiau nau­din­gų sa­vy­bių, nes ja­me nė­ra gy­vų ir gy­vy­bin­gų pa­lan­kiai svei­ka­tą vei­kian­čių mik­roor­ga­niz­mų, bet tin­ka iš­ky­lai į gam­tą ar ke­lio­nei", - aiš­ki­no M.Ku­li­kaus­kie­nė.

Kon­ser­van­tus kei­čia šva­ra

Bend­ro­vės „Že­mai­ti­jos pie­nas" ga­my­bos va­do­vė Ire­na Balt­ru­šai­tie­nė sa­vo šei­mos sta­lui tvir­ti­na ieš­kan­ti tik na­tū­ra­lių mais­to pro­duk­tų.

„Mais­to prie­dai pro­duk­tuo­se su­do­zuo­ti, to­dėl svei­ka­tai tie­sio­gi­nės ža­los ne­da­ro, bet kam pa­pil­do­mai sa­ve terš­ti? Bū­na neiš­ven­gia­mų da­ly­kų, kaip, pa­vyz­džiui, van­duo, už­terš­tas nit­ra­tais, to­dėl esant ga­li­my­bei rink­tis pro­duk­tus ver­ta sa­ve sau­go­ti", - įsi­ti­ki­nu­si I.Balt­ru­šai­tie­nė.

Paš­ne­ko­vės bend­ro­vė vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je tai­ko memb­ra­ni­nę pie­no va­ly­mo tech­no­lo­gi­ją „Bac­to­catch", ku­ri lei­džia kruopš­čiai iš­va­ly­ti mik­ro­bus ir ap­siei­ti be kon­ser­van­tų. J.Balt­ru­šai­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad šiam bran­giam dar­bo me­to­dui pa­ska­ti­no ame­ri­kie­čiai. Kai bend­ro­vė ver­žė­si į už­jū­rio rin­ką, už­sa­ko­vai pa­rei­ka­la­vo tik iš­gry­nin­tų, šva­rių ir svei­kų mais­to pro­duk­tų. Ti­kė­ti­na, kad il­gai­niui to ims rei­ka­lau­ti ir lie­tu­viai. „Ge­riau bran­giau, bet svei­kiau", - api­bend­ri­na net ga­my­bi­nin­kai.

Be jo­kių E

Kad svei­kas mais­tas yra pa­klau­sus ir Lie­tu­vo­je, ga­lė­jo įsi­ti­kin­ti ir bend­ro­vė „Ne­ma­te­kas", viena pirmųjų pa­tei­ku­si ša­lies rin­kai mė­sos ga­mi­nių be mais­to prie­dų.
„Yra la­bai daug pir­kė­jų, ku­riems svar­bu, kad pro­duk­tas bū­tų ne tik ska­nus, pi­gus, bet ir mi­ty­biš­kai ver­tin­gas. Tai mus pa­ska­ti­no kur­ti pro­duk­tus „Jo­kių E", į ku­riuos ne­de­da­me jo­kių kon­ser­van­tų. Prie šių pri­s­kir­ti­nos ir vy­tin­tos bei šal­tai rū­ky­tos deš­ros. Pro­duk­tų be „Jo­kių E" var­to­ji­mo ter­mi­nai trum­pes­ni nei ki­tų ga­mi­nių, bet jie tu­ri pa­klau­są ir neuž­si­gu­li par­duo­tu­vė­se", - aiš­ki­no „Ne­ma­te­ko" mė­sos per­dir­bi­mo bend­ro­vės ga­my­bos di­rek­to­rius Re­mi­gi­jus Žiau­kas.

Vers­li­nin­kas neatsk­lei­dė gamybos su­bti­lu­mų, ta­čiau sa­kė, kad šiems pro­duk­tams at­ren­ka­ma itin aukš­tos ko­ky­bės ža­lia­va, tai­ko­mos ypa­tin­gos ga­my­bos tech­no­lo­gi­jos, jie sau­giai įpa­kuo­ja­mi.

„Šių ga­mi­nių sa­vi­kai­na yra treč­da­liu bran­ges­nė. Ne­re­tai kai­ną le­mia skir­tin­gi pre­ky­bi­nin­kų ant­kai­niai", - pri­dū­rė R.Žiau­kas..

Apgaulė nosiai ir akiai

Lie­tu­vo­je mais­to prie­dai nau­do­ja­mi pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką - tik ge­rą de­šimt­me­tį, to­dėl moks­li­nin­kai ne­sku­ba da­ry­ti sen­sa­cin­gų iš­va­dų dėl jų po­vei­kio žmo­nių svei­ka­tai. Ta­čiau kas­dien li­go­nių pro­ble­mas spren­džian­tys me­di­kai ne­sle­pia su­kaup­tos pa­tir­ties.
„Nit­ri­tai ir nit­ra­tai itin pa­vo­jin­gi kū­di­kiams, o ki­ti mais­to prie­dai - da­žai, sta­bi­li­za­to­riai, emul­ga­to­riai ne­re­tai su­ke­lia aler­gi­ją, ku­ri pa­si­reiš­kia kū­no bė­ri­mu, skaus­mu", - iš pa­tir­ties ži­no Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to (KMU) do­cen­tė, Vai­kų li­gų kli­ni­kos gy­dy­to­ja aler­go­lo­gė pul­mo­no­lo­gė Jo­lan­ta Ku­dzy­tė.

Mė­sos per­dir­bė­jų pa­mėg­tos nit­ri­ti­nės drus­kos į vie­ną ki­log­ra­mą mė­sos ga­li­ma dė­ti ne dau­giau kaip 150 mi­lig­ra­mų. Lei­džia­ma su­var­to­ti nit­ri­tų do­zė per pa­rą - 0,1 mi­lig­ra­mo vie­nam ki­log­ra­mui kū­no ma­sės. Va­di­na­si, vai­kui ga­li­ma su­val­gy­ti daug ma­žiau deš­ros nei jo tė­čiui. Ta­čiau kas už­siims to­kia arit­me­ti­ka?

Ap­si­nuo­di­jus nit­ri­tais (nat­rio - E 250 ir ka­lio - E 249) ga­li su­trik­ti sme­ge­nų, en­dok­ri­ni­nės sis­te­mos veik­la, iš­si­vys­to de­guo­nies ba­das.

J.Ku­dzy­tė pa­ta­ria rink­tis tik na­tū­ra­lius mais­to pro­duk­tus, veng­ti vi­sų la­bai spal­vin­gų, kvap­nių ga­mi­nių. Tai, anot do­cen­tės, yra ap­gau­lė akiai ir no­siai.

Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria iš­mok­ti juos iden­ti­fi­kuo­ti ir ren­kan­tis mais­to pro­duk­tus at­kreip­ti į tai dė­me­sį. Pa­vyz­džiui, jei pro­duk­tą var­to­si­me po sa­vai­tės ar il­gą­jį sa­vait­ga­lį val­gy­si­me sto­vyk­lau­da­mi gam­to­je, pa­tar­ti­na rink­tis tą, ku­ris tu­ri dau­giau kon­ser­van­tų, o ar­ti­miau­siai va­ka­rie­nei - be jo­kių E.