Pirmoji Lietuvos plaukikė olimpinėse žaidynėse – apie „varžybėles“ prieš startą Miunchene ir lietuvius Tokijuje

Viena iš jų – Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytoja, mokslų daktarė ir plaukimo trenerė Birutė Statkevičienė, 1972 metais Miunchene tapusi pirmąja šalies plaukike olimpinėse žaidynėse.

Nors varžėsi po Sovietų Sąjungos vėliava, B. Statkevičienė didžiavosi tuo, kad yra lietuvė, o dėl ne paties geriausio pasirodymo Miuncheno olimpinėse žaidynėse iki šiol kaltina su ja tas kelias savaites dirbusius trenerius.

„Nors visi matydavo sovietų inicialus, aš visada garsiai kalbėdavau, kad esu lietuvė. Iš tikrųjų Miunchene aš „nusiplaukiau“, – prisiminė plaukikė. – Jei būčiau parodžiusi savo geriausią rezultatą, būčiau dalyvavusi finale. Kas ten atsitiko, net negaliu pasakyti – prieš startą jaučiau, kad man net eiti sunku, galva sukasi…

Ką labai gerai prisimenu, tai Sovietų Sąjungos rinktinės trenerių „varžybėles“. Likus 2 dienoms iki žaidynių pradžios treneriai per treniruotę surengė nedideles plaukimo varžybas. Jie norėjo pasižiūrėti, kaip kas plaukia. Juokingiausia, kad aš ten daug geriau plaukiau negu per olimpines žaidynes. Iki šiol nesuprantu, kodėl jiems reikėjo taip padaryti.“

Miunchene B. Statkevičienė varžėsi dvejose rungtyse. 200 metrų plaukimo krūtine rungties atrankoje plaukikė užfiksavo 2 min. 31,11 sek. laiką ir liko 21-oje vietoje.

Kiek geriau B. Statkevičienei sekėsi 400 metrų plaukimo krūtine rungtyje – šią distanciją nuplaukė per 5 min. 20,05 sek. ir užėmė 16-tą vietą.

B. Statkevičienei šie rezultatai nieko gero nerodė, mat sportininkė maksimalistė tikėjosi „išplaukti“ bent jau į finalą. To padaryti nepavyko. Dar skaudžiau 1972 metų olimpinės žaidynės plaukikei įsiminė dėl griežtų Sovietų Sąjungos delegacijos suvaržymų.

Pasak B. Statkevičienės, SSRS delegacija buvo taip įniršusi, kad ją su keliais kitais sportininkais išsiuntė namo nesulaukus Miuncheno olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos – panašiai kaip Tokijuje Baltarusijos valdžia bandė pasielgti su lengvaatlete Kriscina Cimanouskaja.

„Mus nuolat sekė. Gąsdindavo, liepdavo niekur neiti ir nieko nedaryti. Jei norėjai išeiti iš olimpinio kaimelio į miestą, turėjai užpildyti formą su tikslia informacija, kur ir kada eisi“, – prisiminimais dalijosi plaukimo specialistė.

Po metų B. Statkevičienė jau iškovojo medalį. Tiesa, ne olimpinėse žaidynėse, o Maskvoje vykusioje pasaulio studentų universiadoje, kur atstovaudama tuomečiam Kūno kultūros institutui (dabar – LSU) 200 metrų kompleksinio plaukimo rungtyje laimėjo bronzos medalį.

Kaip teigia sportininkė, šio ir kitų svarbių apdovanojimų ji nebūtų pelniusi be savo sportinio ramsčio – ilgametės trenerės Marijos Korienės.

„Trenerė M. Korienė buvo lyg antra mama. Tuo metu buvau lyderė ir manimi labai rūpinosi. Gyvenome netoli dabartinio LSU, čia eidavome į baseiną. Dabar vyrauja nuostata, kad jaunimas pasitreniruoja pas vieną trenerį, tada pereina pas kitą. Anksčiau buvo kitaip, tad M. Korienė buvo pirma ir vienintelė mano trenerė. Netgi kai baigiau profesionaliai sportuoti plaukime, man siūlė pereiti į irklavimą – tokia praktika buvo dažna. Iš tikrųjų norėjau išbandyti irklavimą, bet negalėjau išduoti savo trenerės ir šio pasiūlymo atsisakiau“, – kalbėjo B. Statkevičienė.

Tokijo olimpinėse žaidynėse Lietuvos plaukikų pasirodymą atidžiai stebėjusi LSU dėstytoja turėjo ir pagyrų, ir pastabų šalies sportininkams.

„Labai džiaugiuosi, kad Giedrius Titenis nešė Lietuvos vėliavą atidaryme. Nors jis yra daugkartinis olimpinių žaidynių dalyvis, šiemet nesitikėjau, kad jis įvykdys normatyvą, – prisipažino B. Statkevičienė. – Ne visi sportininkai patenka į olimpines žaidynes, o ypač tokiu metu, kai rengtis varžyboms yra labai sudėtinga. Šaunuolis ir ne kitaip.

Apskritai patekti į pusfinalį olimpinėse žaidynėse yra labai gerai. Kotryna Teterevkova, kuri gavo pakvietimą, nes pagal taisykles delegacijoje turi būti bent viena moteris – ji nuvažiavo visiškai niekam nežinoma, taip, kaip 2012 metais Rūta Meilutytė. Kotryna nejautė jokio psichologinio spaudimo ir parodė savo geriausią rezultatą. Dabar jai 19 metų ir neaišku, ar ji būtų toliau treniravusis, bet dabar įgijo pasitikėjimo ir, manau, liks plaukime.“

Nors džiaugėsi G. Titenio ir K. Teterevkovos pasiekimais, plaukimo specialistė atkreipė dėmesį į olimpinio medalio viltis puoselėjusio D. Rapšio pasirodymą 400 metrų plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje.

„Negalima taip plaukti varžybose. Tai ne trenerės, o plaukiko klaida. 400 metrų yra vidutinė distancija, o Danas ją pradėjo kaip sprintą. Plaukikai dažnai mano, kad jei lengva plaukti nuotolio pradžioje, pabaigoje irgi bus lengva, iškentėsiu. Nebus, niekada nebūna… Jei energiją išeikvojai nuotolio pradžioje, jos pabaigoje nelieka.

Anksčiau tokio dalyko kaip taktika apskritai nebūdavo, nes visi plaukdavo pagal savijautą, bet dabar 400 metrų plaukime tai yra vienas svarbiausių dalykų. Tokioje rungtyje reikėtų pirmus 200 metrų plaukti ilgais, bet energingais grybšniais, svarbu kokybiškai kvėpuoti ir nelįsti daug į priekį, o tik antroje distancijos pusėje brautis pirmyn. Jei jėgas taupei tinkamai, tai ir rezultatas tikrai bus geras“, – sakė B. Statkevičienė.

Nuo Miuncheno olimpinių žaidynių praėjo 49-eri metai ir gausiausios pasaulio atletų varžybos Tokijuje per šį laikotarpį yra jau dvyliktosios.

Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė ir aktyvi olimpinio judėjimo atstovė B. Statkevičienė, 2012 metais nešusi Londono žaidynių deglą, tikina, kad per beveik 5 dešimtmečius didžiausias pasaulyje sporto renginys mažai pasikeitė.

„Tai yra olimpizmas, nesvarbu, ar tai Tokijas, ar Barselona, ar Londonas. Viskas labai iškilminga, bet drausmė yra esminis dalykas. Čia yra aiškios taisyklės ir visi be išimties jų laikosi. Žinoma, įvaizdį gadina dopingas, bet, manau, olimpinės žaidynės nepasikeitė, – žmonių galvose sportas ir liko sportu“, – teigė B. Statkevičienė.