Žvejyba Kauno mariose: gaudome, nes kitaip negalime?

Kauno marios, o kalbant  hidrologų kalba – Nemuno tvenkinys aukščiau Kauno, vis prisimenamas energetikų, dar dažniau – laivybos entuziastų, rekreacininkų ir, žinoma, žvejų. Žvejai mėgėjai jau nuo 2003-ųjų mėgaujasi tvenkinio laimikiais, o šiandien mokslininkai dalijasi ir žiniomis bei atradimais apie žvejybą Kauno mariose.

Ichtiologai primena, kad 1959 metais, pastačius hidroelektrinės patvanką, buvo nukirsta svarbi lašišinių bei kitų žuvų migracijos arterija. Užtvanka nukirto lašišinių žuvų migracijos kelius, laukinėms, tikrosioms vietinėms lašišoms liko tik pajūrio Šventoji, Nemunas iki elektrinės ir jo intakai, bei Neris su intakais.  Planai ir kalbos atkurti lašišų kelius per užtvanką kol kas sėkmės nesulaukė. Tačiau apie Kauno marias kalba žvejai, o dėl šio vandens telkinio žuvų yra laužomos ir politikų ietys.

Tradiciniai lašišų ir šlakių keliai Nemunu iki mažesniųjų aukštupio intakų, svarbių neršto vietų, turi savo istoriją, kurią liudija ne tik gyva žmonių atmintis, bet ir vietovardžiai: štai  aukščiau Druskininkų, jau Baltarusijoje, yra Lososnos upelis ir tokiu pat vardu kaimas. Nesuklysime sakydami, kad jų vardo kilmė labiau nei aiški – jis kilo nuo lašišos pavadinimo.

Dirbtinis tvenkinys yra nuolatinėje savo formavimosi stadijoje – sąnašos, patvenktoje dalyje bei šiltėjantis upės vanduo sukuria daugybę natūraliems telkiniams nebūdingų faktorių. Aktyvus vandens naudojimas energetikai, vandens lygio  svyravimai, dumblių „žydėjimas“ kaskart tampa išbandymu marioms. Kažkur jų vandenyse nardo žuvys, apie kurias kalbame visi. Tačiau ką apie žuvis, jų naudojimą ir populiacijų perspektyvas sako mokslininkai?

Raudonosios knygos žuvys

Gamtos tyrimų centro ichtiologai žvejybą Kauno mariose vertina skaičiuodami ne tik laimikius, bet ir išteklius, rūšinę sudėtį, rūšių santykį – šių tyrimų išvados turėtų būti įdomios ir svarbios visiems. Daugelis įsivaizduoja, kad Kauno marios yra žuvų rojus. Beje, ne tik įsivaizduoja, bet turi ir savo argumentų. Gamtos tyrimų centro mokslininkai daktarė Eglė Jakubavičiūtė ir daktaras Justas Dainys svarsto pasitelkdami faktus ir tyrimų duomenis.

Remiantis Gamtos tyrimų centro 1991-2020 m. atliktų tyrimų duomenimis, Kauno mariose šiuo metu sutinkamos 32 žuvų rūšys. Pagrindinę marių žuvų bendrijos dalį sudaro kuojos, karšiai, plakiai, ešeriai, starkiai ir kitos vietinės Nemune gyvenusios ir kai kurios introdukuotos žuvys. Mariose yra ir nemažai saugomų, globojamų ir nykstančių rūšių. Pavyzdžiui, jose  gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktas vijūnas,  Berno konvencijos saugomi mažoji nėgė, salatis, saulažuvė, ūsorius, žiobris, kartuolė, kirtiklis ir šamas. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais Kauno mariose nebepagaunamas taip pat į raudonąją knygą įrašytas skersnukis, nors jis dar galėtų būti sutinkamas upinėje marių dalyje.

S. Žiūros/BNS nuotr.

Laimikių skaičiai augo

Kai kas tiki, jog  žuvys gyvena tik tam, kad būtų sugautos. Kauno mariose nuo pat jų atsiradimo pradžios vykdyta verslinė žvejyba. Nuo 2013 metų tokios žūklės nėra, tačiau mokslininkai nori priminti, ką gaudė verslininkai ir kokie buvo jų laimikiai.

Gamtos mokslų daktarė E. Jakubavičiūtė priminė, kad iki 2013 m., žvejojant tinklais, daugiausiai būdavo sugaunama kuojų – net iki 160 t per metus (vidutiniškai 70 t), karšių, plakių (vidutiniškai po 14 t kasmet), ešerių, starkių (apie dvi-keturias tonas, kai kuriais metais iki 30 tonų). Iš viso žvejai verslininkai kasmet sužvejodavo apie 100 t žuvies, kartais laimikiai pasiekdavo ir daugiau nei 200 t. Neabejotina, kad aukštas šio vandens telkinio produktyvumas yra nulemtas maistmedžiagių, kurios yra atnešamos ir nusėdančios iš Nemuno baseino.

Daktaras J. Dainys  patikslino,  kad per pirmą marių eksploatavimo dešimtmetį (1961-1970 m.) kasmet vidutiniškai buvo sugaunama 93,2 t žuvų. Vėliau laimikiai išaugo iki   115-120 tonų per metus. Tiesa, kai kurie to meto statistiniai duomenys  neramina, nes nuo 1991 m. žuvų laimikiai  mariose pradėjo mažėti ir 1991-1995 metų laikotarpiu jie sudarė tik 41,4 tonas.

Mokslininkas manė, kad skaičiai, deja, atspindi ne žuvų sugavimo pokyčius, o prastą žvejybos kontrolę, kai nebūdavo apskaičiuota dalis laimikio. Pagerėjus žvejybos kontrolei, situacija pasikeitė:  nuo 1996 m. žuvų sugavimai padidėjo beveik dvigubai ir siekė 80,6 tonų, o 1999 m. sugavimai mariose pasiekė 148,2 tonas. Savotišku rekordu reikėtų laikyti  2004 metų laimikį, kuris  viršijo 229 tonas. Atrodo, kad tai buvo lemtingi metai, nes vengiant išteklių pernaudojimo,  2005-2006 m. buvo sutrumpintas   sezonas ir nustatyta 160 tonų  kvota. Jos neprireikė, versliniai laimikiai buvo mažesni ir 160 tonų ribos niekada jau nepasiekė.  2007 m. mariose pagauta 156,3 t žuvų, 2008 – 147,9 t, 2009 – 134,5 t, 2010 – 97,8, 2011 – 68,8, 2012 – 53,6 tonos. 

Verslinės žvejybos likimas

2011 m.   iš verslo pasitraukė stambiausia Kauno marių žvejybos įmonė,   2012 m. – dar dvi. Mažėjantis verslinės žvejybos intensyvumas taip pat iš dalies paaiškina sumenkusius verslinės žvejybos laimikius 2011-2012 m, tačiau žinoma atvejų (pvz., Kuršių mariose), kai, mažėjant žvejybos įmonių skaičiui, žvejybos intensyvumas nemažėja, nes likusios įmonės pradeda efektyviau išnaudoti savo kvotas. Nuo 2013 m. verslinė žvejyba Kauno mariose visiškai nutraukta.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad  išteklių būklę neigiamai paveikė 2004 m. netvarus išteklių pergaudymas. Negalima pamiršti ir fakto, kad be verslinės žvejybos žuvų išteklius gaudė žvejai mėgėjai, tik jų laimikis nebuvo apskaičiuojamas. Neįmanoma įvertinti brakonieriavimo masto ir poveikio bendrijoms.  

Mėgėjiškos žvejybos būdai

Gamtos mokslų daktaras J. Dainys teigė, kad pagal pastaraisiais metais darytas apklausas didžioji dalis apklaustųjų žvejų kaip pagrindinį žvejybos tikslą nurodė pramogą ar laisvalaikio praleidimo būdą, maždaug 15 proc. žvejų žvejyba yra papildomas maisto šaltinis. Apklausos rezultatai taip pat parodė, jog 50 proc. žvejų atviro vandens sezonu naudoja dugnines meškeres, toks pat procentas žvejų naudoja spiningus. Tuo tarpu plūdinėmis meškerėmis bei kitais mėgėjiškos žūklės įrankiais (pvz. skrituliais, museline meškere) žvejoja vos keli procentai žvejų.

Dauguma žvejų vasaros laikotarpiu naudoja nuo vieno iki keturių žvejybos įrankių vienos žvejybos metu, ir beveik 40 proc. apklaustųjų žvejoja vieną ar du kartus per savaitę, o žiemą dažniausiai žvejojama kelis kartus per sezoną. Preliminariai įvertinus apklausų rezultatus ir suskaičiavus žvejybų skaičių per 2020 metus, matoma, kad daugiausia žvejai mėgėjai sugauna karšių, starkių ir ešerių, o kuojų ir plakių sugaunama žymiai mažiau.

Populiari žvejybos vieta

Kauno marios daug kam, kaip sakoma, yra už namų tvoros, taigi – visai čia pat, niekur toli važiuoti nebūtina. Mokslininkai ištyrė, kiek žvejų apsilanko Kauno mariose. 2020-2021 m. duomenimis, per metus Kauno mariose įvykdoma apie 110 000 žvejybų. Vidutiniškai vienos žvejybos metu žvejys pagaunama 0.8 kg žuvies (0-5 kg). Toks bendras sugavimas vienos žvejybos metu reikšmingai nesiskiria nei tarp sezonų, nei tarp žvejybos vietų (ar nuo kranto, ar iš valties, ar ant ledo). Tačiau rūšinė laimikių sudėtis skiriasi priklausomai tiek nuo metų laiko, tiek nuo žvejybos vietos, tiek ir nuo būdo.

Atviro vandens sezono metu iš valčių dažniausiai spiningaujama ir gaudomi plėšrūnai – ešeriai, starkiai, lydekos. Nuo kranto paprastai gaudoma dugninėmis meškerėmis – šiuo būdu gaudomos įvairios žuvų rūšys, tačiau daugiausia sugaunama karšių, tuo tarpu pavasarį ypač daug sugaunama sidabrinių karosų. Nuo ledo gaudomų žuvų įvairovė nemaža, tačiau dominuoja ešeriai, kuriais nuo seno garsėja Kauno marios.

Atviro vandens sezonu Kauno mariose žvejojančių žvejų skaičius darbo dienomis ir savaitgaliais reikšmingai nesiskiria, tačiau esant ledui savaitgaliais žvejoja reikšmingai daugiau žmonių. Žvejų gausumu išsiskiria kelios akvatorijos – nuo ledo intensyviausiai žvejojama arčiau Kauno esančioje marių dalyje, aplink Pažaislį ir Jachtklubą.

Iš valčių daug žvejų renkasi žvejoti netoli Kruonio esančiose akvatorijose, taip pat ir netoli Jachtklubo,  o nuo kranto žvejojančiųjų vietų pasirinkimas dažnai sutampa su tinkamais privažiavimais prie vandens,  pvz., ties Rumšiškėmis nuo kranto žvejojančių žvejų būna nedaug: viena vertus – dėl komplikuoto privažiavimo ir prasčiau išvystyto kelių tinklo, kita vertus – dėl stačių šlaitų, apsunkinančių priėjimą prie vandens.

Kauno jachtklubas/E. Ovčarenko/BNS nuotr.

Paleisti ar pasilikti?

Visiems itin svarbi žvejybos detalė: žvejas be žuvies  namo grįžti negali. Arba – nenori, reikia „nors katinui ką nors parnešti“.  Nors Gamtos  tyrimų centro mokslininkų tyrimai Kauno mariuose dar nėra iki galo baigti, tačiau kai ką jau galima pasakyti, ypač apie rūšių santykį, jų populiacijų tvarumą. Visų pirma, mums rūpi plėšriosios žuvys – gamtoje jų ir visų kitų žuvų tam tikras santykis yra sveikos ekosistemos požymis. Šiuo metu, uždraudus verslinę žvejybą, sparčiai atsikuria kuojų populiacija. Tačiau plėšrūnai (ešeriai, starkiai) atsikuria daug lėčiau, taigi plėšrūnų populiacijoje vis dar per mažai.

„Pagavai – paleisk“ principas leistų plėšrūnams greičiau atsikurti, nes tiek ešeriai, tiek starkiai yra populiarus žvejų mėgėjų laimikis, jų išgaudomi reikšmingi kiekiai. Tačiau paleidimas pats savaime naudos gali ir neduoti – paleisti žuvis taip pat reikia teisingai. Siekiant, kad paleistos žuvys išgyventų, su sugauta žuvimi reikia elgtis atsargiai, jos negalima ilgai laikyti ore, iškeltos iš vandens, tuo labiau negalima dėti ant smėlio ar žvyro, imti už akių ar žandikaulio. Atsargiai iškabinus kabliuką, žuvį atgal į vandenį reikia ne mesti, o švelniai įleisti ir leisti nuplaukti pačiai (pažiūrėkite, kaip teisingai paleisti žuvį Gamtos tyrimų centro mokslininkų sukurtame filmuke, kurį galite rasti tinklalapyje www.lydekaipaliepus.lt).

Dirbtinis populiacijos didinimas

Dirbtinis įveisimas dažnai nepasiteisina, nes tam, kad jaunikliai išgyventų, reikia įvertinti ne tik aplinkos (tinkama temperatūra, maistas, buveinės) veiksnius, tačiau ir tokius faktorius kaip kanibalizmas, kuris dažnai būdingas plėšrūnams (pvz., starkiams). Įžuvinimas turėtų būti laikomas viena iš kraštutinių priemonių žuvų rūšių atstatymui. Absoliuti dauguma mūsų telkiniuose gyvenančių žuvų gali sėkmingai atsikurti pačios, tereikia sumažinti jų mirtingumo lygį. Tarkime, ungurių ir eršketų atveju įžuvinimas yra vienintelė priemonė šių žuvų pagausinimui, tačiau lydekos ar starkiai patys puikiausiai atsikurs, jei tik jiems tą leisime. Žvejai mėgėjai taip pat galėtų propaguoti ne tik mažųjų, bet ir didžiųjų žuvų paleidimą, kad patys produktyviausi individai (t.y. patys didžiausi) turėtų galimybę prisidėti prie žuvų populiacijos atsinaujinimo ir augimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nuomonė

Nuomonė portretas
Trofėjus reikia paleisti. Didelių mamkų ikrai būna kur kas didesni ir turi daugiau maistinių medžiagų - kas lemia geresnį mailiaus išgyvenimą. Be to, augimo sparta kažkiek priklauso ir nuo genetikos, tai jeigu paliksim tik mažiukus, tuomet ir sekančioms kartoms bus perduodami mažiukų genai. Kai kur su spiningėliu žvejojant eina ir po 100 degtukinių ešeriukų pritraukt per kelias žvejybas, priekrantėse jų labai daug ir jie lėtai auga.

Eiliniai žvejai mano kitaip ,bet jų nesiklauso niekas .

Eiliniai žvejai mano kitaip ,bet jų nesiklauso niekas .  portretas
Taisykles sukuria ne tie kurie gerai išmano žūklės subtilybes .O tie kurie turi išskirtines galimybes žvejybai .Todėl ir neteikia visiems tinkamų taisyklių.

Paulius

Paulius portretas
Puikus straipsnis!!! Spiningaujant būtina paleisti trofejus!
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių