Vyskupas K. Kėvalas: mes pamiršome tiesiog džiaugtis

– Laukdami šv.Kalėdų ir per jas mes tampame itin geri: dalijamės, užjaučiame, išklausome, dovanojame. Pasibaigus šventėms išgaruoja ir gerumas. Kaip būti geram visus metus?

– Šventės – laikas pabandyti savo gerumą, o paskui nebijoti peržengti slenkstį dažniau, nei tai darėme anksčiau. Jei tai atsitinka, šventė tarsi prasitęsia mūsų rutinoje, kasdienybėje ir monotonijoje. Žmogaus širdis ilgisi gerumo, švelnumo, bėda ta, kad visi mes laukiame. Ko? Laukiame, kad prie mūsų prieitų, mums ką nors duotų, mus pakalbintų ir būtų mums palankūs. Įdomiausia tai, kad jei mums pavyksta būti pirmiems, gauname tai, ko ilgimės, – santykių švelnumo. Kitas dalykas – pradedame po truputį suprasti, kad šio gyvenimo prasmė – kaupti ne materialius dalykus, bet santykių lobį. Juk aukščiausia vertybė – bendrystė, bendravimas. Kuo mums labiau pasiseka, tuo labiau mes save išpildome ir tuo daugiau džiaugsmo gauname. Šventės yra gerai, nes jos mus padrąsina ir pastūmėja link įpročio šventę pasidaryti dažniau. Taip, keistas dalykas, bet jei žiūrėtume į Dešimt Dievo įsakymų, juose švęsti yra įsakyta, o dirbti – ne. Ką tuo norima pasakyti? Tai, kad mes turėsime daugiau problemų dėl švenčių nei dėl darbų. Mums reikia tam tikro nusiteikimo ir pasiryžimo stabtelėti, viską atidėti į šalį ir pasakyti: šiandien aš būsiu su šiais vaikais. Žinau daug žmonių, kurie, aplankę slaugos, senelių ar vaikų globos namus, patyrė begalinį džiaugsmą ir negali be to gyventi. Teko matyti vieną moterį, kuri nakvynės namuose tvarstė žmogų iš gatvės. Pamatęs vaizdą aš išsigandau, o ji man su šypsena sako: kunige, nesibaiminkite, šis žmogus – karys. Jis kovėsi su šėtonu ir liko gyvas. Ar ne nuostabu? Mes jį apraišiosime, slaugysime ir vėl išleisime į mūšį. Gal ištvers? Galiausiai, priėjusi prie manęs, toji moteris klausia: darydama tai, aš jaučiuosi be galo laiminga; kunige, gal aš nenormali? Atsakiau jai: jūs tokia normali, kad aš beveik nenormalus atrodau. Taigi, tai konkretus pavyzdys, kaip žmogus gali matyti tikrovę – su humoru, šviesa ir šiluma. Kitas būtų iškart užlipdęs etiketę, o ši moteris davė šansą atsikelti. Pabandykite ir jūs – juk tai  gyvenimo nuotykiai. Perženkite namų ir savo vidinį slenkstį, perženkite visus tuos: kas ką pasakys, ką pagalvos, kaip atrodys? Išbandykite meilę, o ne tik kalbėkite apie ją.

– Daugeliui šv.Kalėdos siejasi su dovanomis ir lūžtančiu stalu. Lyg ir nėra blogai, tačiau ar materialūs dalykai neužgožia tikrosios šv.Kalėdų esmės?

– Stalas ir dovanos yra labai gerai. Tai tarsi apšilimas. Stalas suteikia priežastį susirinkti, dovanos – pagalvoti apie kitus. Tačiau jei žmogus širdyje nejaučia šventės, tai jau blogai. Didžiulė šventė ateina tada, kai atnaujiname savo santykius su tam tikru žmogumi, kai pasižiūrime į jį ir sakome: aš tave myliu, ačiū tau, mama, tėti. Vieną kartą ir man stuktelėjo, kad turiu padėkoti savo tėčiui. Iš jo išgirdau tą patį: aš tave myliu, sūneli. Šiemet mano tėtis iškeliavo, o aš dėkojau Dievui, kad spėjau pasakyti tai, ką tiek laiko delsiau. Klystate manydami, kad sentimentai ir švelnumas – moteriškos savybės. Eikite drąsiai ir sakykite tai, ką jaučiate. Dovanos? Jeigu dovanos padrąsina, tuomet gerai, bėda, kad kartais mes jomis prisidengiame. Žiūrint teologiškai, Dievas tampa dovana žmogui, kad žmogus taptų dovana kitam ir pačiam Dievui. Tai šventieji mainai – dvipusis eismas. Netgi žodis "komercija" pirmiausia pavartotas teologijoje, aprašant mainus tarp Dievo ir žmogaus. Tik vėliau šis žodis pradėtas vartoti kaip ekonomikos terminas. Taigi, mano minėti šventieji mainai turėtų vykti mums bendraujant. Tai yra giliausia švenčių prasmė.

Stalas suteikia priežastį susirinkti, dovanos – pagalvoti apie kitus. Tačiau jei žmogus širdyje nejaučia šventės, tai jau blogai.

– Suaugę žmonės nebemoka džiaugtis ir pavydžiai žiūri į vaikus, kuriems laimę suteikia net nago dydžio ledinukas, paslėptas vokelyje su užrašu "Be šv.Kūčių nekišk nagučių". Kaip susigrąžinti šį jausmą?

– Tam tikra prasme mums reikia grįžti į vaikystę ir prisiminti, laiką, kai maži dalykai mus džiugino labiau nei dideli. Tiesą sakant, galėtume išsikelti tikslą tapti vaikais gerąja prasme, arba turėti vaiko dvasią, kurioje telpa betarpiškumas, paprastumas ir spontaniškumas. Mes pamiršome džiaugsmą be pastangų, kuris neturi didelės priežasties. Tai gali būti nauja diena, skanios kavos puodelis, gera knyga, jautrus žodis. Išmokti džiaugtis mažais dalykais – didžiausias menas. Jei to nesugebame, praleidžiame gyvenimą laukdami kažko, o tada sakome: gyvenimas prabėgo, ko aš laukiau? Taigi, arba mes džiaugiamės gyvenimu, arba jis bus nuolatinis laukimas ir nepasitenkinimas. Beje, nepasitenkinimas labai greitai gali tapti gyvenimo būdu, kuriam būdinga kritika. Dėl to turime problemų  įsijausti į kitą žmogų. Kritika – tai sienos, kuriomis apsistatome, o įsijautimas – bandymas tas sienas įveikti. Lietuviai turi atlikti labai daug namų darbų mokydamiesi įsijausti.

– Nuo pirmadienio laikysiuosi dietos, nuo Naujųjų – nerūkysiu. Visiems mums reikia atskaitos taško naujai pradžiai. Kieno pradžia ar pabaiga gali būti šv.Kalėdos?

– Keistas dalykas, bet didžioji išmintis, arba didysis džiaugsmas ir malonumas, – mokėti atidėti malonumą. Jei aš noriu jausti gyvenimo džiaugsmą, man reikia išmokti priimti nemalonumą. Tarkim, atlikti seniai atidėliotą darbą ir tokiu būdu priimti to karto išbandymą, bet paskui ilgą laiką jausti džiaugsmą. Mes gana dažnai pasirenkame atvirkštinę schemą – atidėliojame ir prarandame džiaugsmo galimybę. Jei mylite save – priimkite iššūkį, priimkite išbandymą čia ir dabar. Septynis kartus pakartokite tą patį dalyką, ir įprotis įsitvirtins. Vadinasi, tereikia iškentėti iki septynių kartų ir bus lengva daryti gera. Netgi gera daryti gera.