Nelengvas darbas

Dauguma tikriausiai galvoja, kad vairavimo instruktoriaus darbas gana paprastas – leidi sau laiką automobilyje, o maršrutą, kuriuo tenka važiuoti su mokiniu, susidarai taip, kad dar galėtum spėti išlipti ir užbėgti į savo mėgstamą parduotuvę ar kavinę. Vis dėlto vairavimo instruktoriaus duona nėra taip lengvai ir paprastai uždirbama, o kartais šios specialybės žmonės pakliūva ir į avarines situacijas.

Pirmadienį vienoje iš Kauno gatvių į vairavimo mokyklos "Auto ABC" automobilį, vairuojamą mokinio, įsirėžė kitas. Laimė, rimtų traumų pavyko išvengti visiems incidento dalyviams, tačiau po tokių istorijų niekas negalėtų pasakyti, kad vairavimo instruktoriaus darbas – vien tik sėdėti automobilyje. "Per mano netrumpą darbo praktiką tai jau trečias kartas, kai į mokomąjį automobilį įsirėžia kitas vairuotojas", – "Kauno dienai" pasakojo vairavimo instruktorius Remigijus Juočys, po incidento išsyk puolęs raminti mokinio, kad dėl avarijos jis nekaltas. "Pats iškart po smūgio dar bandžiau susigaudyti, kas čia įvyko, o jau reikėjo padrąsinti ir mokinį, kuris tikrai nesitikėjo, kad taip gali nutrūkti pamoka", – prisiminė pašnekovas.

Pasak jo, tai tik įrodo, kiek budrumo reikia vairavimo instruktoriui, kad tokių situacijų būtų išvengta. "Šįkart nuo avarijos nepabėgome, tačiau kitaip ir negalėjo įvykti, nes "Toyota" į mūsų automobilio galą įlėkė net nestabdydama. Tikriausiai automobilio vairuotojas buvo nukreipęs žvilgsnį nuo kelio, o kai jau mus pamatė, buvo per vėlu imtis veiksmų", – situaciją analizavo R.Juočys. Vis dėlto akimirkų, kai reikia staigiai reaguoti, netrūksta. Vienos tokių, kai mokinių vairuojamo automobilio variklis užgęsta judrioje sankryžoje.

"Galvai reikia sukiotis kaip pritvirtintai ant spyruoklės, – juokauja vairavimo instruktorius. – Aš visuomet sakau, kad darbas su kastuvu daug lengvesnis. Juk ten pakasęs gali atsipūsti, o darbuodamasis prie vairo to padaryti negali", – tvirtino pokalbininkas.

Bendra kalba

R.Juočio kolega Tadas Puidokas pasakoja, kad, be itin didelio atidumo, vairavimo instruktoriams reikia būti kantriems aiškintojams ir niekuomet neprarasti savitvardos.

"Susiduriu su mokiniais, kurie pakeičia vairavimo mokyklas vien dėl to, kad instruktoriai pamokos metu ant jų šaukia arba nesugeba paaiškinti, kaip atlikti tam tikras užduotis su automobiliu", – tvirtina kone šešerius metus instruktoriumi dirbantis T.Puidokas. Jis pasakojo prismenantis ne vieną atvejį, kai mokiniai perpasakoja savo patirtis su vairavimo mokytojais, kurie, nesėkmingai atlikus užduotį, atsisako padėti ją įveikti mokiniui tvirtindami, kad jis jos taip ir neišmoks.

"Nebūna neįveikiamų užduočių. Paprasčiausiai žmogui reikia viską tinkamai paaiškinti. Įsivaizduokite, kad automobilyje sėdi mokinys, kuriam tai galbūt antras ar trečias kartas prie vairo, o vairavimo instruktorius praranda kantrybę. Taip neturi būti", – įsitikinęs pašnekovas.

Jis neslėpė, kad su kiekvienu mokiniu reikia laikytis ir skirtingos bendravimo taktikos. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenims tenka viską aiškinti lėčiau, dažniau pakartojant, o jaunesniems – dinamiškiau ir surandant pavyzdžių iš jų kasdienio gyvenimo. "Turi net šiek tiek supanašėti su savo mokiniu: jeigu jam patinka krepšinis, kalbėti apie krepšinį, jei futbolas – apie futbolą. Dažniausiai jau per pirmąją pamoką pavyksta atrasti tinkamiausią bendravimo būdą", – kalba T.Puidokas.

Pasak vairavimo instruktoriaus, daug lengviau ir sklandžiau darbas eina su tais mokiniais, kurie su automobilio valdymu susipažįsta dar prieš ateidami į mokyklą – važinėdami su šeimos nariais. "Manau, kad tokia praktika labai sveikintina, nes sėdęs prie vairo mokomajame automobilyje toks mokinys jau būna daugiau pažengęs į priekį nei tas, kuris prie automobilio prisiliečia tik vairavimo mokykloje", – mokinių skirtumus pastebėjo T.Puidokas.

Paklaustas, kas imlesni vairavimo žinioms: vaikinai ar merginos, T.Puidokas turi aiškų atsakymą – merginos. Kodėl? Todėl, kad jos, pasak vairavimo instruktoriaus, daug stropesnės ir atidesnės. "Vaikinai, vos išmokę sklandžiai pajudėti iš vietos ir perjungti kelias pavaras, jaučiasi viską žinantys. Merginos – priešingai: daug klausinėja, domisi ir bando sužinoti kuo daugiau", – "Kauno dienai" pasakojo T.Puidokas.

Penkiolikos nepakanka

Kad keičiasi mokinių požiūris į vairavimo mokymosi procesą, pripažino ir nuo 1993 m. vairavimo instruktoriumi dirbantis "ARV-Auto" mokyklos vadovas Valdas Šlepikas. "Daugelis ateina į vairavimo mokyklas gauti vairuotojo pažymėjimą, o ne išmokti vairuoti", – šių dienų realybę apibūdina V.Šlepikas. Pasak jo, dabar vairavimo instruktoriams per pamokas tenka priversti, kad mokinys važiuotų taip, kaip reikia instruktoriui, o ne taip, kaip jam pačiam atrodo teisinga.

"Neretai vairavimo mokytojams, pranešusiems, kad mokiniui dar reikia patobulinti vairavimo įgūdžius ir kad jam 30 valandų nepakanka, tenka sulaukti priekaištų iš mokinių tėvų, esą jų vaikas gerai vairuoja, o vairavimo mokykla paprasčiausiai siekia pasipinigauti. Tokiems tėvams užduodu vienintelį klausimą: ar jie patikėtų nuosavą automobilį savo atžalai, kad jis nuvažiuotų iš vieno Kauno galo iki kito? Kone 100 proc. atvejų išgirstu neigiamą atsakymą", – kalbėjo V.Šlepikas.

Apskritai, pasak vairavimo instruktoriaus, penkiolikos užsiėmimų apimtis yra minimali riba, per kurią asmuo yra supažindinamas su svarbiausiais dalyvavimo saugiame eisme pricipais ir įgauna sugebėjimų valdyti automobilį, tačiau jo vairavimo įgūdžiai dar toli gražu nebūna tokie, kad išsyk gatvėje jis galėtų jaustis užtikrintas.

"Aš juokauju, kad mes ruošiame genijus, nes mažiau nei per parą (praktiniai užsiėmimai su vairavimo instruktoriumi trunka mažiausiai 30 akademinių valandų) parengiame žmogų dalyvauti eisme, neretai prie vairo pirmą kartą atsisėdusį tik vairavimo mokykloje", – teigė vairavimo mokyklos vadovas. "Ruošiame mokinius taip, kad nebūtų baisu susitikti juos Kauno gatvėse", – pasakojo V.Šlepikas.

Klausimai pamalonina

T.Puidokas tvirtino nesuprantantis neretai išgirstamos kritikos vairavimo mokykloms dėl blogai paruošiamų vairuotojų. "Žmonės, stebėdami, kaip neatsakingai kelyje elgiasi jauni vairuotojai, neretai klausia, o tai ko tada jie mokomi vairavimo mokykloje. Tokiems visuomet galiu pasakyti, kad į vairavimo mokyklas ateina jau subrendę žmonės, kurie turi savo pasaulėžiūrą ir turi požiūrį į eismą, tad vairavimo mokyklose tenka net ir bandyti pakeisti jų klaidingus įsitikinimus", – pasakojo T.Puidokas. Vairavimo instruktorius pateikė ir pavyzdį, kuris puikiai iliustruoja tokią situaciją. "Mokiau vairuoti vieną merginą, kuri per pamokas labai bijodama pasiekdavo 70 km/val. greitį. Ilgai ruošėmės egzaminui "Regitroje". Ji išlaikė jį sėkmingai ir po kelių savaičių atsiuntė man žinutę, kurioje gyrėsi, kad mamos automobiliu kaimo keliuku važiavo 130 km/val. greičiu. Taigi, esant tokiai situacijai kaltinti vairavimo mokytojus būtų neteisinga", – istorija iš savo darbo praktikos pasidalijo T.Puidokas.

V.Šlepiko patirties bagaže – taip pat ne viena tokia istorija, tačiau jis prisiminė senesnius laikus, kai egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti buvo galima laikyti kone kiekviename miestelyje.

"Atsimenu žmogų Prienuose, kuris užsispyręs tvirtino, kad jam svarbiausia išmokti važiuoti nesudėtingais keliais ir į Kauną jis niekuomet su automobiliu nosies nekiš. Praėjus keliems mėnesiams, važiavau pro Petrašiūnus ir pakliuvau į nemenką spūstį, kurios vedlys ir buvo mano minėtas vyras. Prasilenkdami susimojavome, o netrukus susitikome ir bazėse Kaune. Paklaustas, kodėl įvažiavo į miestą, nors dievagojosi niekada to nedarysiąs, jis atsakė, kad šįsyk prireikė tik iki bazių atvažiuoti ir jis išsyk grįš atgal. Smagu, kai žmogus bando perlipti per save", – tvirtino V.Šlepikas.

Jis prisiminė ir dar vieną smagią istoriją iš savo darbo. "Turėjau labai stropią mokinę, kuri, ruošdamasi egzaminui "Regitroje", pėsčiomis apėjo visus maršrutus, kuriais važiuojama per "Regitros" praktikos egzaminą, susipiešė neaiškių vietų schemas ir atėjo pas mane jų išsiaiškinti. Tai tikrai retas atvejis, kad žmogus taip atsakingai ruoštųsi egzaminui", – pasakojo pašnekovas. Jis tvirtino, kad mokytojui sulaukti klausimo "kodėl?" yra vienas malonumas, skirtngai nei mokiniui tokį klausimą išgirsti.