Nusprendė nebekentėti
Šiandien Lauros rankose atgyja ne tik foteliai ar kėdės – atgyja žmonių prisiminimai, sentimentai ir tikėjimas, kad seni daiktai dar gali turėti gražų tęsinį.
Pašnekovė gyvena Raudondvaryje, nuosavame name, o dirbtuves yra įsirengusi tiesiog jo rūsyje. Paprašyta papasakoti savo istoriją, ji intriguoja, kad ši net jai pačiai atrodo įdomi.
„Pagal išsilavinimą esu siuvimo pramonės gamybos inžinierė. Ilgus metus dirbau siuvimo pramonėje – prie drabužių siuvimo. Ir vadybininkė, ir kokybės technologė, ir konstruktorė – daug kuo teko pabūti. Bet ilgainiui pajutau, kad kaupiasi stresas, prastėja sveikata, todėl nusprendžiau ryžtis lemiamam žingsniui – išeiti iš darbo“, – pasakoja Laura.
Argi moteris, ant kurios pečių laikosi visi keturi namo kampai, gali ramiai sėdėti rankas sudėjusi? Žinoma, kad ne. Laura ėmėsi tvarkyti namus, dažyti sienas, o kai atnaujino interjerą, senos sofos jai pasirodė itin varganos – gobelenai nusidėvėję, aiškiai skaičiuojantys ne pirmus metus. Tuomet Laura nusprendė pamėginti baldus pervilkti pati. „Siūti moku, konstruoti moku, – mąstė. – Jei nepavyks, tai nepavyks – nusipirksiu naujus baldus“, – per daug galvos nesuko ji.
Laura pasakoja, kad rankdarbiai jai patiko visą gyvenimą. Be to, augo po mamos siuvėjos sparnu, tad siuvimas ir rankų darbas jau nuo vaikystės buvo tapę kasdienybe. „Kasdien girdėdavau siuvimo mašinos dundenimą“, – pasakoja ir prisimena jaunystėje ištartus lemtingus žodžius, esą siuvėja ji tikrai niekada nebus. Prisikalbėjo. Gyvenimas moters kelią pakreipė taip, kad anuomet neigta profesija tapo jos kasdienybe.
Pirmas blynas neprisvilo
Pirmąją sofą Laura išardė labai jaudindamasi. O pervilkusi ją nauju audiniu, įkvėpimo pagauta atnaujino ir kėdes, vėliau – dar ir fotelius. Tuomet pasikvietė kaimynę kavos. Išvydusi taip gražiai atnaujintus baldus, ši paprašė Lauros paslaugos – atnaujinti ir jos minkštuosius baldus. Vėliau Lauros darbą pamatė giminaičiai, draugai.
„Per tą praktiką įgavau pasitikėjimo savimi. Pamačiau, kad man visai neblogai sekasi. Tuomet išdrįsau įkelti keletą nuotraukų į feisbuką – parodyti, ką veikiu. Sulaukiau dar daugiau palaikymo. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakoja L. Starevičienė.
Iš pradžių moteris drįsdavo imtis tik mažesnių projektų – daugiausia kėdžių pervilkimo. Vėliau darbų sąraše atsirado ir foteliai, sofos, dar vėliau – prabangūs antikvariniai baldai. Laura sako, kad pati imasi tik minkštosios baldų dalies atnaujinimo, tačiau turi kolegą, kuris jai talkina – restauruoja medines detales.
„Sykį pabandžiau dirbti su medžiu, bet supratau, kad medienos šveitimas, lakavimas – ne mano sritis. Žinau, kad yra meistrų, kurie baldus atnaujina visiškai – tiek minkštąją, tiek medinę jų dalį. Tačiau aš pasirinkau daryti tai, kas man labiau prie rankos limpa“, – aiškina ji.
Tapo kasdieniu darbu
Iš pradžių baldų atnaujinimas Laurai buvo labiau kaip žaidimas. „Kažkas pavykdavo, kažkas – nelabai. „Žaisti“ pradėjau prieš penkerius ar šešerius metus, o jau gerus pusantrų metų minkštosios baldų dalies atnaujinimas yra kasdienė mano duona“, – skaičiuoja ji.
Kokie baldai dažniausiai patenka į raudondvariškės rankas? Ar žmonės dažniau atveža vertingų antikvarinių, o gal sentimentalią reikšmę turinčių daiktų? Anot Lauros, būna visokių atvejų, tačiau jei baldas nėra ypatingas, žmonės pirmiausia skaičiuoja, ar verta jį atnaujinti. Kitaip tariant, pirmoje vietoje dažniausiai atsiduria praktiškumas, o tik paskui – sentimentai.
„Esu atnaujinusi daug paprastų, masinės gamybos baldų, kurie niekuo neišskirtiniai. Kodėl žmonės juos atnaujina? Nes jie tarsi „įauga“ į interjerą ir žmogaus mintis. Yra žmonių, kurie labai prieraišūs – prie vietos, daiktų. Pavyzdžiui, jiems patinka konkretaus baldo forma, porankiai, tinka išmatavimai. Dažnai parduotuvėse jie ieško kažko panašaus, bet neranda, todėl sugrįžta pas mane“, – aiškina Laura ir priduria, kad posakis apie pripratimą kaip antrąją prigimtį yra labai teisingas.
Be to, senesnių laikų baldai dažnai yra kur kas patvaresni nei šiandienos masinės gamybos gaminiai. Juos labiau apsimoka atnaujinti tiek dėl kokybės, tiek dėl išskirtinumo. „Ypač kėdes, kurių – jei jos geros – kainos šiandien tikrai aukštos“, – sako ji.
Istorijos įkvepia
Laura pasakoja visai neseniai gavusi užsakymą atnaujinti lėlių baldelius. „Kai man atsiuntė nuotrauką, tie daiktai atrodė normalaus dydžio, tačiau kai juos išėmė iš automobilio bagažinės, net šūktelėjau iš nuostabos – baldeliai buvo skirti lėlių arbatėlėms. Labai gražūs, senoviniai.“
Dažnai žmonės, atvežę baldus, pasakoja, kad tai – jų senelių ar net prosenelių palikimas. Pasak Lauros, dabar itin populiaru interjere naudoti močiučių austas drobes, vadinamuosius divonus. „Esu pervilkusi fotelį močiutės austa lovatiese. Rankos truputį drebėjo, kai moteris man patikėjo tokią brangią relikviją“, – šypsosi ji.
Kartą Laura atnaujino didelę sofą, kuri kartu su savo šeimininkais buvo apkeliavusi pusę Europos. „Įsivaizduokite – žmonės keliavo ir gyveno kartu su ja. Įdomiausia, kad sofą jie pirko kažkokiame blusturgyje taip pat ne naują, o naudotą. Grįžę gyventi į Lietuvą, konteineryje parsivežė ir sofą“, – juokiasi Laura, kurią tokios istorijos labai įkvepia. Kaip ir žmonių džiaugsmas išvydus atnaujintą daiktą.
Žinote, kas man labiausiai mano darbe patinka? Žmogaus emocija, kai jis pagaliau išvysta atnaujintą baldą.
Baimė niekur nedingo
Paklausta, ar ji nebijo sugadinti, pavyzdžiui, kliento patikėtos močiutės lovatiesės ar kokio brangaus gobeleno, Laura tikina – baimės yra. Ypač todėl, kad baldiniai audiniai kartais būna labai brangūs.
„Geriau jau stengiuosi nežinoti audinio kainos, kad rankos kerpant nedrebėtų, – šmaikštauja ji. – Tfu tfu tfu, dar nėra taip buvę, kad sugadinčiau kieno nors brangią medžiagą. Kas nedirba – tas neklysta, o kas mažiau dirba – tas mažiau klysta, o kas neklysta – tą paaukština, tik štai bėda – kai dirbi viena, neturi kaip pasiaukštinti“, – toliau pokštauja pašnekovė ir tęsia, kad jei dirbant kas nors nepavyksta, nėra ant ko pykti – tik ant savęs.
Anksčiau, dirbdama samdomą darbą, ji turėdavo sugerti kitų pyktį ar blogą nuotaiką, nes buvo paskutinė grandis tekstilės gamybos kelyje. „Jei kam nors gamyboje kas nors nepavykdavo, viską sužiūrėti ir ieškoti išeičių tekdavo man. Nervų tikrai nemažai kainuodavo“, – prisimena ankstesnę patirtį.
Manikiūrą teko pamiršti
Dirbdama raudondvariškė nekuria jokių romantiškų istorijų apie baldus – kur jie buvo, kas jų šeimininkai, kokias gyvenimo scenas jie galėjo „matyti“. Tiesiog mėgaujasi pačiu procesu ir visada su nekantrumu laukia rezultato. „Žinote, kas man labiausiai mano darbe patinka? Žmogaus emocija, kai jis pagaliau išvysta atnaujintą baldą“, – neslepia ji.
Ar pasitaiko, kad žmogus net pravirktų pamatęs atnaujintą šeimos baldą? Moteris teigia, kad lietuviai per daug kuklūs ir santūrūs, kad prieitų iki ašarų.
„Bet gerų emocijų gaunu su kaupu. Geriu jas visas, deduosi į savo gerų emocijų skrynelę galvoje, kai žmonės atvažiuoja, pamato atnaujintą baldą ir šūkteli: „O! Nejaugi čia mano?!“ Išties malonu žinoti, kad kieno nors namuose ilgus metus stovės mano rankomis atnaujintas daiktas“, – dalijasi.
Tokios malonios patirtys Laurai atperka viską – ir subraižytas rankas, ir numuštus pirštus. „Manikiūrą galiu turėti tik ilgalaikį, nes kitas kaipmat nueina vėjais“, – juokiasi ir raudonu laku nagų taip pat nelakuoja – kad neatkreiptų į rankas dėmesio.
Neįdomiausia – keisti poroloną
Paklausta, kuri jos darbo dalis yra pati sudėtingiausia, Laura ginasi, kad nieko labai sudėtingo čia nėra. „Dažnai žmonės mane vadina baldų restauratore, bet tai ne tiesa. Baldų restauravimas – atskiras mokslas, kitas lygis, su kuriuo aš neturiu nieko bendro. Vadinkite mane minkštų baldų atnaujintoja“, – prašo ji.
Darbas prasideda nuo audinio pasirinkimo. Tuomet nuo rėmo nuardomas senasis baldinis audinys. Anot Lauros, tai pati nuobodžiausia dalis, nes reikia atsargiai ištraukti kiekvieną vinuką. Tai nėra lengva – ne tik todėl, kad reikia dirbti su įrankiais, bet ir dėl dulkių bei nešvarumų, kurie ima lįsti „patekus“ į baldo vidų.
„Ypač daug esu atnaujinusi išlankstomų fotelių, skirtų miegoti. Jie buvo itin populiarūs tarybiniais laikais. Jau pamečiau skaičių, kiek jų esu pervilkusi. Liūdniausia darbo dalis – pakeisti porolonus. Jei baldas stovėjo sausai, porolonas būna sudūlėjęs ir pavirtęs į miltelius, jei drėgnai – tapęs lipnia, gličia mase“, – pasakoja minkštų baldų atnaujintoja.
Nuėmusi seną audinį, Laura pagal senas detales išsikerpa naujas, tačiau ir čia yra savų niuansų, kuriems atrasti prireikė laiko. „Atrodo, pasidarei tokį patį detalės lekalą, bet audinys jau kitas – vadinasi, kerpant reikia į tai atsižvelgti“, – savo darbo subtilybėmis dalijasi ji ir juokiasi, kad, pabuvusi kokybės technologe, į siuvimą žiūri visiškai kitaip.
Kokių spalvų baldiniai audiniai yra patys populiariausi? „Tik jau ne ryškūs“, – sako ji. Kuklūs lietuviai dažniausiai renkasi pilkus atspalvius, o Laurai norisi sulaukti kuo daugiau įdomių užsakymų, kur galėtų pasireikšti jos fantazija.
Trūksta linksmesnių baldų
Ar pasitaiko, kad žmogus visiškai atiduoda baldą į jos rankas ir sako: „Darykite taip, kad būtų gražu“? Laura tikina, kad baldo dizainą visada renkasi pats užsakovas – ji į tai kišasi minimaliai. Retais atvejais audinio raštas yra specialiai spausdinamas baldui.
„Taip buvo, kai gavau atnaujinti garsios tarpukario architektės ir baldų projektuotojos Valerijos Emos Cukermanienės miegamąjį fotelį. Profesionalai pagražino jo medinę dalį, o man teko aptraukti jį veliūriniu audiniu, kurio raštas buvo specialiai sukurtas pagal Adelės Velykienės naiviosios tapybos paveikslo fragmentą. Beje, fotelio dizainą kūrė Laura Didžiokienė, kuri yra Adelės anūkė“, – aiškina Laura. Moteris apgailestauja, kad įdomesnių audinių – su taškiukais, dryžiukais ar kitais originalesniais raštais – Lietuvoje rasti sunku, tenka siųstis iš užsienio.
Vis dėlto vieną ryškesnį fotelį su spalvingais papūgų motyvais ji yra atnaujinusi savo nuožiūra ir pardavusi. Sako, tokių linksmesnių baldų pageidautų ir daugiau.
Kai Lauros klausia, kiek kūrybos yra jos darbe, ji atsako: „Aš nekuriu dizaino pati, bet visada galiu patarti, kas konkrečiam baldui tiktų. Tam turiu išsilavinimą ir patirties. O dar man labai smagu ieškoti technologinių sprendimų – spręsti čia pat iškylančius rebusus.“
Kartais, kaip ir mums visiems, tas pats darbas pabosta. Tada Laura ima savęs gailėti, kad dirba rūsyje, nemato dienos šviesos, tačiau gerai išsimiegojusi ir vėl džiaugiasi, kad žmonėms jos darbai patinka, kad rašo gražius atsiliepimus į socialinius tinklus – negaili pagyrų.
Atrado prasmę
Šokis, dailė, muzika, maisto gamyba – kuo Laura užpildo laisvą laiką, likusį nuo baldų atnaujinimo? Raudondvariškė prisipažįsta mėgstanti išvykas, knygas, koncertus ir pasibuvimus su draugais. Kadangi daug laiko praleidžia namuose, laisvu metu tiesiog per jėgą save „išspjauna“ iš namų.
Neseniai Laura grįžo iš Italijos, bet sako, kad į architektūrą, interjerus ar baldus ten nesižvalgė. „Norėjau atitrūkti nuo darbo – grožėtis gamta, kalnais, ežerais. Važiuoti atostogų ir žiūrėti į darbą – ačiū, ne, – ironizuoja ji, nors prisipažįsta, kad kokybės technologės „štampas“ jau uždėtas visam gyvenimui. – Įsivaizduokite, įeinu į restoraną ir matau, kaip negražiai ant sofutės metasi audinio raukšlės. Tokie dalykai man bado akis.“
Laura sutinka, kad baldų atnaujinimas visuomenei gali būti graži tvarumo pamoka. „Dabartinėje veikloje tai man labiausiai patinka. Manau, kad atnaujindama baldus aš vis tiek išgelbsčiu vieną kitą medelį. Nes medienos net ir minkštam baldui sunaudojama daug. Jau nekalbu apie audinius. Kai dirbau tekstilės pramonėje, mane buvo apnikusi visiška beprasmybė – įdedi daug jėgų, o pagamini daiktą, kuris netrukus virs šiukšle, ir taip be galo, be krašto… Ten dirbdama supratau, kad rūbai yra viena labiausiai mūsų pasaulį teršiančių atliekų“, – atsidūsta ji ir tuojau pat pasidžiaugia, kad šiandien, radus savo darbo prasmę, jos sąžinė pagaliau gali būti rami.
Naujausi komentarai