Tremtinės D. Grinkevičiūtės motinos perlaidojimo sukakties kontekstas – kraupus

Ledinis pragaras

„Trėmė tėvą ir motiną, trėmė kitus, tave ir kaimynus,/ Paslapčia teko laidoti mamą name, kur gimei, ar pakaks,/ Nė dienos pailsėti neleidę, nauja mirtimi įgrasino, / Ir tu vėlei kasei, nes juk mirusius dera užkast.“

Tai eilutės iš rusų poeto disidento Grigorijaus Korino eilėraščio, skirto garsiajai lietuvių tremtinei Daliai Grinkevičiūtei, susipažinusiai su poetu 1972 m. Palangoje. Šiame eilėraštyje jis rašo apie Dalios mamos, Pranės Grinkevičienės, slaptą palaidojimą savojo namo Perkūno alėjos rūsyje 1950 m. ir palaikų perlaidojimą į kapines po dvylikos metų.

Kodėl ir kaip tai atsitiko XX a. viduryje? Į tai atsakymų ieškojome 1941 m. tremtinės D.Grinkevičiūtės knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ši knyga, sukrėtė ne tik Lietuvą prisiminimais apie tremtinių gyvenimą ir mirtį šalčio ir bado kameroje – negyvenamoje ledjūrio Trofimovsko saloje.

Ten, kur dėl amžinojo įšalo auga tik skurdi žolė ir samanos, žuvo santykinai daugiau žmonių nei garsiosios Leningrado blokados metu. Trofimovske 1942–1943 m. žiemą mirė kas antras tremtinys, beje, tam ir atvežtas ten. Be kaltės ir teismo.

D.Grinkevičiūtės prisiminimus apie tai, ką teko patirti jai ir mamai, kuri norėjo būti palaidota Lietuvoje, papildė kaunietė Lina Abromaitytė-Malinauskienė, kuri išliko gyva minėtame lediniame pragare drauge su Dalios broliu ir mama.

O kaip tu mane palaidosi? Tavęs laukia kalėjimas. Nuleisk mane į Nemuną.

Prisiekė parvežti į Lietuvą

1941 m. birželio 14-osios naktį į Juozo Grinkevičiaus, buvusio Lietuvos banko Valiutų komisijos reikalų vedėjo, nuo 1940 m. dirbusio matematikos mokytoju, namų duris pasibeldė čekistai iš Smolensko.

Jie perskaitė dokumentą apie J.Grinkevičiaus, jo žmonos Pranės, 14-metės dukters Dalios ir 17-mečio sūnaus Juozo ištrėmimą visam gyvenimui į Sibirą. Tėvą iš karto atskyrė ir išvežė į lagerį, o likę šeimos nariai iš pradžių atsidūrė Altajaus krašte, o 1942 m. rudenį – negyvenamoje Trofimovsko saloje, nutolusioje 150 km nuo ledjūrio Arktyje! Tremtiniai su vaikais kaip išmanydami rentė Trofimovsko saloje būstus, kad galėtų iškęsti baisius žiemos šalčius. Tie būstai pusei tremtinių virto lediniu kapu – pragariškas darbas šaltyje ir siaubingas badas daugeliui tapo nepakeliami.

P.Grinkevičienė su savo vaikais liko gyva tame stalininiame pragare, tačiau 1942 m. Kūčios jai galėjo būti paskutinės. Kaip rašė prisiminimuose Dalia, Motina (Dalia šį žodį rašė didžiąja raide) gulėjo ištinusiomis kojomis ir veidu – net akių nesimatė – ir šlapinosi veik vienu krauju:  „Tai buvo grėsmingas inkstų uždegimas. Gulėjo ji ant maišo, prikimšto drožlių. Apkabinau ją, šildžiau savo kūnu, maldavau nemirti, prisiekiau, kad parvešiu ją į Lietuvą.“ Lavonų išvežiotojai, matyt, sužinojo apie mirštančiąją – įlindę į užpustytą baraką garsiai paklausė, kur P.Grinkevičienės lavonas. Gerai, kad ji to negirdėjo…

Pabaiga: P.Grinkevičienės palaikų perlaidojimo momentas Eigulių kapinėse. 1962 m. vasario 13 d. Nuotr. iš D.Baliutavičienės knygos „Dalia“.

Pribloškė išvaizda

Kai tame lediniame kape, Trofimovske, mirė kita tremtinė, jos lavoną traukęs likimo brolis pastebėjo ant mirusiosios krūtinės mažutėlį duonos gabalėlį. Tremtinys skubiai griebė tą išlikusį stebuklą ir, nubraukęs utėles, čia pat suvalgė… Tokia buvo žiauri tremtinių kasdienybė.

Dalios mama liko gyva, tačiau jos sveikata buvo labai silpna. Kai Daliai pagaliau buvo leista mokytis Jakutske, ji slapta išsivežė ir mamą. Už tokį poelgį abi buvo nubaustos – atimti dokumentai, o mergina vietoj mokymosi išsiųsta dirbti į tikrą katorgą – anglių kasyklą. Kai Dalia grįžo į Jakutską, išvydusi mamą suprato, kad atėjo laikas išpildyti jai, nenorėjusiai mirti Jakutijoje, duotą pažadą – parvežti į Lietuvą. Dalia nusprendė bėgti į Tėvynę.

Kaunietė L.Abromaitytė-Malinauskienė, kuri 1949 m. jau buvo su šeima persikėlusi iš Trofimovsko pragaro į Jakutską, prisiminė P.Grinkevičienę, kuri kartu su dukra prieš skrydį į Maskvą nakvojo pas Abromaičius.

„Matyt, kad nesukeltų įtarimų, Dalia kažkaip įsigudrino gana padoriai aprengti mamą. Aš vos pažinau vilkinčią paltu išblyškusią P.Grinkevičienę, kurios kaklą dengė kažkokio žvėrelio kailis, o lūpos buvo padažytos. Mane pribloškęs jos vaizdas iki šiol gyvas akyse. O štai ką vilkėjo Dalia, neprisimenu.  Dalios sumanumu, joms pavyko išskristi lėktuvu be dokumentų“, – pasakojo pašnekovė.

Prašė nuleisti į Nemuną

Dalia savo prisiminimuose nerašo, kokia buvo buvo pavojinga ir varginanti kelionė namo. Abi grįžusios į Kauną slapta gyveno tai pas vienus, tai pas kitus gimines. Ilgainiui P.Grinkevičienės sveikata Lietuvoje pagerėjo, tačiau po aštuonių mėnesių vėl labai pašlijo, o 1950 m. pavasarį tapo tiesiog beviltiška. Beje, tuo metu ji slapta gyveno pas seserį gydytoją Bronę Simanonienę Kaune, K.Donelaičio gatvėje. Jos dėka P.Grinkevičienę slapta konsultavo žinomi Kaune gydytojai Zigmas Januškevičius, Juozas Nemeikša.

P.Grinkevičienė nujautė savo mirtį ir prašė dukros pervežti ją į namą, kuriame gyveno su šeima iki ištrėmimo. Nors tai buvo labai rizikinga, Dalia jos prašymą įvykdė. „Kartą Ji manęs netikėtai paklausė: „O kaip tu mane palaidosi? Tavęs laukia kalėjimas. Nuleisk mane į Nemuną“, – rašė prisiminimuose Dalia. Palikdama šį pasaulį, P.Grinkevičienė suprato, kad ir gimtojoje žemėje jai mirus nebus vietos. Ji mirė 1950 m. gegužės 5-ąją. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų nesušaudė tada, prie vagono durų?“

„Guli Ji lovoje pašarvota tarp gėlių. O veide – palaima ir ramybė. Galas kančioms. Atidarau langą. Tegul Lietuvos vėjelis paskutinį kartą paglosto Jos veidą“, – rašė atsiminimuose Dalia.

Slaptos laidotuvės

Dalia suko galvą, kur ir kaip palaidoti mamą. Vienas kunigas sutiko palaidoti be dokumentų kita pavarde kaimo kapinėse, 18 km nuo Kauno, bet kaip išnešti mirusiąją karste iš namų? Kaip išvežti, kad aplinkiniai nepastebėtų? O gal iškasti duobę sodelyje prie namo? Tai irgi, suprantama, anuomet buvo neįmanoma. Ir Dalia nusprendė palaidoti mamą namo rūsyje, mažoje patalpoje, kuri buvo skirta slėptis karo atveju. Kaltu ir kirviu ji laužė grindų betoną, dirbo ir naktį, prie žvakės, kad niekas nepastebėtų iš lauko. Kai pasiekė molį, dirbti tapo lengviau. Antrą parą šį alinantį darbą ji baigė.

Aušo sekmadieno – Motinos dienos rytas. Dalia rašė: „Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama...“ Dalia su mamos seserimi išardė medinę spintą, sukalė karstą, uždengė jį spintos durimis. Karstą su velione į rūsį nunešė patikimas žmogus – kunigo misionieriaus Paukščio brolis – ir nuleido į Dalios išraustą duobę. Ją užvertė iškastu moliu. Paskui savaitę naktimis Dalia nešiojo iš rūsio betono gabalus ir likusį molį. Gavusi cemento, išlygino rūsio grindų paviršių. Kapo neliko nė žymės. Liko tik žvakė, gėlės…

Beveik po pusmečio Dalia buvo suimta už pabėgimą iš Sibiro. Tardytojai klausė, kur slapstosi jos mama. Dalia tepasakė jos mirties datą – nieko daugiau. Tačiau tardytojai nepatikėjo – ieškojo P.Grinkevičienės iki pat Stalino mirties. Už atsisakymą bendradarbiauti su sovietiniu saugumu Daliai skyrė trejus metus lagerio Gorkio srityje, o paskui – tremtį Jakutijoje.

Meilė: Dalia, grąžinta iš Lietuvos į Jakutiją. Ant jos kaklo medalionas su mirusios motinos plaukų sruoga. 1953 m. Nuotr. iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių.

Netikėtas likimo posūkis

Po Stalino mirties, 1954 m., D.Grinkevičiūtė buvo iškviesta į Jakutijos vidaus reikalų ministeriją, kur sužinojo, kad jos rašytas laiškas Lavrentijui Berijai, kai šis dar buvo SSRS saugumo vadovas, buvo atmestas. Tačiau po L.Berijos arešto buvo patikrinta visa jo kanceliarija ir aptiktas Dalios prašymas leisti studijuoti mediciną. Jakutijos VRM pakeitė L.Berijos sprendimą – leido jai studijuoti pasirinktame mieste iki Uralo. Dalia pradėjo medicinos studijas Omske. Po poros metų ji grįžo į Kauną, kur tęsė studijas Medicinos institute. 1958 m. iš Sibiro grįžo ir brolio Juozo šeima – visi apsigyveno tėvų bute, kurį išsaugojo P.Grinkevičienės sesuo Antanina.

Dalia ieškojo savo namų sode 1950 m. užkastų tremties prisiminimų, kuriuos ji rašė pabėgusi su mama iš Sibiro į Kauną. Ieškojo rankraščių, bet nerado. Atkakli mergina sėdo rašyti prisiminimų iš naujo. Baigusi medicinos studijas, jauna gydytoja pasiprašė dirbti į Laukuvą, kur patyrė daugybę skaudžių susidūrimų su vietos partine valdžia. Tačiau tai buvo ne vienintelis jos rūpestis – ji norėjo perlaidoti motiną kapinėse.

Gulėjo ji ant maišo, prikimšto drožlių. Apkabinau ją, šildžiau savo kūnu, maldavau nemirti, prisiekiau, kad parvešiu ją į Lietuvą.

Saugumiečiai leido

1962 m. D.Grinkevičiūtė kreipėsi į Kauno KGB dėl motinos palaikų perkėlimo į kapines. Tai buvo drąsus buvusios tremtinės, politkalinės žygis, sukėlęs saugumiečiams baisią sumaištį. Tačiau Dalios žygis baigėsi sėkmingai. P.Grinkevičienės ekshumaciją atliko Teismo medicinos katedra, vadovaujama prof. Vytauto Jono Nainio, dalyvaujant studentams medikams ir prokuratūros atstovams.

1962 m. vasario 13-ąją P.Grinkevičienė atgulė Eigulių kapinėse, palydėta negausaus būrelio giminaičių ir draugų. Tarp jų buvo ir L.Abromaitytės-Malinauskienės mama. Vėliau Dalia rašė: „Buvo giedra žiemos diena. Įvažiavus į kapines staiga sutemo, kilo pūga… Atrodė, kad įtūžusios Trofimovsko pūgos atsivijo savo ištrūkusią auką. Kai supylė kapą, pūga nurimo.“

Atlikusi šventą pareigą, Dalia grįžo į savo darbovietę Laukuvoje, tačiau čia jos laukė skaudus netikėtumas – ji, tuo metu vadovavusi geriausiai Lietuvos kaimo ligoninei, gavo papeikimą už pravaikštą, nors į mamos laidotuves išvyko kelionę suderinusi su administracija.

Atliko šventą misiją

Dalia Laukuvoje toliau slapta rašė ir rinko grįžusių į Lietuvą tremtinių prisiminimus. 1968 m. ji pajuto, kad sovietinis saugumas atkakliau domisi ja ir jos korespondencija. 1974 m. Dalia, nuo kurios nenuleido akių KGB, buvo atleista iš darbo, viešai žeminama ir šmeižiama. Tačiau 1976 m. liepą ji sugebėjo per Maskvoje gyvenusį savo pusbrolį iš motinos pusės Vitalijų Stacinskį savo naujuosius prisiminimus perduoti Rusijos žmogaus teisių gynėjams Jelenai Boner ir akademikui, Nobelio premijos laureatui Andrejui Sacharovui. Jie pasirūpino juos išspausdinti 1979 m. Paryžiuje leistame rusų disidentų leidinyje „Pamiatj“ („Atmintis“), o 1980 m. prisiminimai buvo išspausdinti JAV lietuvių išeivijos spaudoje.

Persekiojamos, likusios be darbo ir pajamų Dalios sveikata labai pašlijo. Ji mirė Kauno onkologijos ligoninėje 1987 m. gruodžio 25 d., atlikusi šventą misiją – pastačiusi rašytinį paminklą visoms ledjūrio aukoms, ištesėjusi duotą pažadą motinai ir supurčiusi Vakarų pasaulį 1976 m. išverstais prisiminimais apie stalinizmo nusikaltimus.

Šiemet vasario 13-ąją brolijos „Lapteviečiai“ nariai kartu su bendraminčiu kunigu Stasiu Kazėnu SJ, 1989 m. vykusiu su lapteviečiais statyti paminklų ir parvežti tremtinių palaikų nuo ledjūrio, Eigulių kapinėse pagerbė P.Grinkevičienės ir visos jos šeimos narių atminimą. Grinkevičių kapavietėje Dalios draugės Aldonos Šulskytės ir lapteviečio Jono Markausko iniciatyva 2004 m. buvo perstatytas antkapinis paminklas (skulpt. Jonas Jagėla). Dalios prisiminimus apie motinos ekshumaciją ir perlaidojimą skaitė aktorius Dainius Svobonas, vaidinęs D.Grinkevičiūtės mylėtos aktorės Rūtos Staliliūnaitės parengtame spektaklyje „Lietuvos Antigonė“ apie Dalią ir Antigonę.

J.Markauskas lapteviečių vardu įteikė knygų apie tremtį D.Svobonui, S.Kazėnui, tremtinių palaikų parvežimo nuo ledjūrio ekspedicijų vadovui Rimantui Plėščiui, padėkojo Grinkevičių kapavietę prižiūrinčiam Algiui Dabužinskui.