R. Skvireckas: per uniformas rekonstruoju lietuvių tautos istoriją

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto bei Kauno technikos kolegijos docentas Ramūnas Skvireckas greta akademinės veiklos turi neįprastą pomėgį – atkuria lietuviškas karines uniformas.

– Ar tikrai prisistatydamas nesuklydote? Išgirdus apie jūsų hobį, pagalvojau, kad teks kalbėtis su istoriku. Ką karinių uniformų, karių buities, mūšių rekonstrukcijos turi bendro su transporto inžinerija, kurią dėstote studentams?

– Nesuklydau (juokiasi). O šio įdomaus pomėgio šaknys – dar gilioje vaikystėje. Mano senelis pokariu buvo nuteistas ir daug metų praleido Sibiro lageryje, mat dalyvavo rezistencinėse kovose, buvo partizanų ryšininku. Ačiū Dievui, grįžo, sulaukė garbaus amžiaus – net 96 metų! Gaila, kad jis nemėgdavo šita tema daug kalbėti. Girdėdavau jį šnekant ir apie savo brolius, iš kurių vienas – Lietuvos partizanas – buvo nuteistas ir sušaudytas Vilniuje, kitas žuvo Sibire. Senelio pusbrolis  buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ir taip pat pasirinko mirtį, kad nepatektų į priešo rankas.

Žodžiu, susidomėjimas neatsirado iš niekur. Kaip matote, net keli mūsų giminės žmonės buvo vienaip ar kitaip susiję su pokario partizaninio pasipriešinimo kovomis. O kodėl nestojau studijuoti istorijos? Na... Labai gerbiau vyresnį pusbrolį, o jis mokėsi tuomečiame Kauno politechnikume (dabar – Kauno technikos kolegija). Todėl ir aš paskui jį įstojau į šitą mokymosi įstaigą, pasirinkau automobilių techninio eksploatavimo specialybę. Vėliau – aukštieji mokslai KTU: bakalauro, magistro, doktorantūros studijos. Apsigyniau disertaciją ir likau darbuotis su akademiniu jaunimu.

Kaip atkurti tų uniformų spalvas, kai išlikusios ano meto nuotraukos yra nespalvotos? Tuomet tenka atlikti kruopštų parengiamąjį darbą – sudėlioti jų vizualą.

– Tiesiog stulbinanti karjera, tik įdomu, kada joje atsirado vietos laisvalaikiui ir jūsų hobiui: įvairių kariuomenių uniformų atkūrimui nuo A iki Ž, t.y. nuo jų vizualo iki galutinio rezultato?

– Kai jau išaugau pirmoko uniformą, priverčiau mamą, kad prisiūtų antpečius ir trikampius apykaklės antsiuvus, ant kurių po ilgų derybų buvo išsiuvinėti ženklai su Gedimino stulpais. Matyt, tada ir užgimė mintis, tik reikėjo sulaukti tinkamo momento. Paskui toji uniforma kažin kur paslaptingai dingo, gal dėl tų ženklų (juokiasi), mat mėgdavau ją apsirengęs po kaimą pasivaikščioti, o laikai dar buvo ne tie. Dabar labai gailiuosi, kad ji neišliko: įdomu būtų apžiūrėti.

Vėliau, kai jau atsirado visokie internetai, ėmė kurtis bendraminčių forumai, susiradau draugų, su kuriais įkūrėme vieną iš nedaugelio tuomet Lietuvoje karo rekonstrukcijos klubų (maždaug apie 2007–2008 m.). Iš pradžių buvau jo pirmininkas. Klubas užsiėmė Lietuvos teritorijoje XX a. vykusių Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų šalių dalyvių kariuomenių uniformų rekonstrukcija.

– Man, kaip moteriai, dažnai unikalių gėrybių ieškančiai blusų, bagažinių turguose, antrų rankų parduotuvėse, norisi pasmalsauti, iš kur jūs gaunate tų uniformų, kurias vėliau rekonstruojate?

– Kaip ir sakote, daug buities daiktų atrandama bagažinių turguose. Kol dar nebuvo pandemijos, važinėdavau po Kauno turgus, ieškodamas istorinių vertybių. Toks įdomus gyvenimo būdas – ieškoti "lobių" (juokiasi). Partizanams aprengti kartais pritaikydavome ir tuos liaudiškus sendaikčius.

Prasminga: KTU docentas R.Skvireckas greta akademinės turi įdomios veiklos – rekonstruoja lietuviškas karines uniformas. Manto Grimo nuotr.

– Žinau, kad jūs ne tik rekonstruojate, bet paskui tas rekonstruotas uniformas, ženklus skolinate įvairių dokumentinių ar meninių filmų kūrėjams, kad jų sumanytos istorinės scenos atrodytų kuo tikroviškesnės.

– Būtent. Vienas iš tokių įsimintinų projektų – pagalba filmuojant rekonstrukcines scenas švedų režisieriaus Jono Ohmano filmuose apie partizanus. Tai jis pastūmėjo gilintis į Lietuvos nepriklausomybės karų ir pokario laikų istorijos įvykių rekonstrukciją. Kai J.Ohmanas kūrė filmą "Nematomas frontas", kreipėsi į mūsų klubą, klausdamas, ar negalėtume suvaidinti rekonstrukcinių scenų – pabūti Lietuvos partizanais. Mielai sutikome. Nuo to viskas ir prasidėjo – pasipylė daugiau filmų, teatralizuotų vaidinimų, kur irgi reikėjo mūsų pagalbos.

– Atleiskit, man ir vėl moteriškai smalsu... Ar brangios tos jūsų rekonstruotos uniformos?

– Sendaikčiai nėra brangūs, bet štai rekonstruotos vokiečių kario uniformos, kurią galima išsyk apsirengti ir naudoti filmavimams, vertė – maždaug 2–3 tūkst. eurų. O jei dar prie jos pridėsime ir visokių originalių detalių – turiu mintyje diržus, antpečius, kabliukus, ginklus ir pan., išeis išties solidi sumelė.

Vokiškų uniformų kopijų, tiesa, dar galima parsisiųsti ir iš Kinijos, bet dėl lietuviškų Smetonos laikų uniformų – išties didelė problema. Jas rekonstruoti mums tikras iššūkis jau vien dėl to, kad nebėra tokių medžiagų – tenka užsakyti iš užsienio, kur jos kartais net specialiai gaminamos.

Dar viena dilema – kaip atkurti tų uniformų spalvas, kai išlikusios ano meto nuotraukos yra nespalvotos? Tuomet tenka atlikti kruopštų parengiamąjį darbą – sudėlioti jų vizualą. Patyrinėti dokumentus archyvuose, panagrinėti senas fotografijas, senus kariuomenių įsakymus, brėžinius ir pan. Ypač unikali yra lietuvių kariuomenės uniformų spalva – žalios samanos. Jokia kitos šalies kariuomenė negali tokia pasigirti. Kartais, kai patenki į aklavietę, tenka griebtis ir neoficialaus tarpukario kariuomenės pulkų karininkų susirašinėjimo, šifruoti jų laiškus, kuriuose lyg atsitiktinai randi to drabužio rekonstrukcijai svarbių užuominų, įsakymų numerių, datų.

– Taigi jūs, galima sakyti, ne vien rekonstruktoriai, bet ir savotiški detektyvai: prieš pradėdami dirbti, vykdote tokį ilgą tiriamąjį darbą?

– Užtai vieną uniformą atkurti kartais gali užtrukti net trejus metus. Kalbu vien tik apie pasiruošimą siūti. Kai jau informacijos turime pakankamai, uniformą atiduodame į siuvėjo rankas. Kitas dalykas – lietuviški uniformų ženklai. Nėra dabar Lietuvoje žmonių, kurie tokius gamintų. Užtai ir tenka atkurti pačiam – metalinius ženklus, kokardas, apdovanojimus, pulkų, karo mokyklų žymėjimo ženklus, antpečių, apykaklių ženklus, kuriuos nešiodavo įvairaus rango kariškiai.

– Kiek žmonių paprastai dirba prie vienos rekonstruojamos uniformos?

– Aš apsiimu atlikti šį darbą vienas, bet kadangi yra nemažai reikalų – turiu pagalbininkų. Ir keletą siuvėjų Kaune, aplink Kauną, apmokytų dirbti. Pats uniformų nesiuvu, tik organizuoju ir vadovauju procesui. Užtai visa kita – metalinių ir medžiaginių ženklų atkūrimas, antsiuvų siuvinėjimas – jau mano rankų darbas. Skirtingų rankų darbo Lietuvos partizanų antsiuvų (iš muziejų archyvų, nuotraukų) jau esu atkūręs apie 130. Jei dar kažkoks naujas nematytas antsiuvas atsiranda, jį irgi į eilę užrašau.

Problema ta, kad visos lietuviškos uniformos buvo konfiskuotos ir enkavedistų sunaikintos. Arba žuvęs partizanas būdavo palaidojamas kartu su ja. Tad kartais tenka tiesiog interpretuoti, tarkim, kokius siūlus rinktis antsiuvams siuvinėti – raudonus ar žalius. Atkurti sudėtingesnį antsiuvą prireikia kelių dienų. Siuvinėjama rankomis ant senovinės medžiagos, senoviniais siūlais, rastais kaime ar pirktais tame pačiame bagažinių turguje.

– Ar apsivilkę rekonstruotas uniformas vaidinate patys, ar tik skolinate jas profesionaliems aktoriams?

– Vaidiname patys, bet jei reikia – uniformas išnuomojame. Neseniai, per Vasario 16-ąją, Lietuvos televizija parodė tris režisierės Agnės Zalanskaitės, Editos Mildažytės filmus, kuriuose ir patys vaidinome, ir kitiems savo rekonstruotas uniformas skolinome. O Agnės filme "Partizanas" teko aprengti faktiškai didžiąją dalį ten vaidinančių aktorių grupės – gal kokį 20 žmonių! Beje, profesionalus aktorius Paulius Markevičius, "Partizane" vaidinęs Juozą Paliūną-Rytą, taip pat dėvėjo mano rekonstruotą uniformą.

Kartais būname tik kadre, už kurio kalba diktorius, o kartais tenka ir tekstą mintinai išmokti. Gana retai. Juk nesame profesionalūs aktoriai, bet jei reikia – mūšių rekonstrukcijose mielai vaidiname.

– Retesnes tarpukario Lietuvos kariuomenės ar pokario partizanų kovotojų uniformas saugote namuose. Ir kur jas visas sutalpinate?

– Bute (juokiasi). Dabar gyvename trise. Aš ir du suaugę sūnūs. Liutauras yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentas, o šešiolikmetis Lukas – dar moksleivis.

Visi trys esame šio hobio fanatikai ir dažnai dalyvaujame filmavimuose. Pavyzdžiui, drauge filmavomės greitai pasirodysiančiame ekranuose Aleksandro Matonio filme "1945. Kalniškė – lūžio taškas", kur kariams ir savanoriams teko imituoti prieš septynis dešimtmečius vykusį Lietuvos partizanų ir Sovietų Sąjungos NKVD pajėgų mūšį. Veiksmas vyko Kalniškės miške Lazdijų rajone.

Dar turiu suaugusią dukrą, Karoliną, kuri, būdama mažesnė, irgi dalyvaudavo rekonstrukcinėse scenose. Gaila, kad žmona nesuprato šito mūsų hobio…

Komanda: smagu dalyvauti rekonstrukcinėse scenose su sūnumis Liutauru ir Luku Juozapu. Vidmanto Balkūno nuotr.

– Vienas rekonstruotas uniformas laikote namuose, o kur keliauja kitos?

– Dažniausiai į muziejus, iš kurių ir gaunu specialių užsakymų, dar – į Lietuvos kariuomenės batalionų muziejus ir t.t. Tarkim, viename seniausių Lietuvos muziejų – Vytauto Didžiojo karo – turbūt yra apie keliolika mano rekonstruotų uniformų: ir prezidento A.Smetonos laivo karininko, ir pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko; Lietuvos savanorių, pėstininkų, husarų, ulonų, dragūnų ir kt. Kaip tai vyksta? Na… muziejus vykdo kažkokį edukacinį projektą ir nenori vežioti po mokyklas ar keliaujančias parodas originalių lietuviškų uniformų, kurių vertė labai didelė. Tarpukario originalus lietuviškos uniformos švarkas ir kelnės gali kainuoti apie 5 tūkst. ir daugiau eurų. Todėl kartais gaminamos rekonstruotos kopijos.

Kodėl taip brangiai? Nes po karo praktiškai nieko nebelikę: viską sunešiojo partizanai. Vienais metais turėjau tokį iššūkį, kai per tris mėnesius reikėjo pagaminti net aštuoniolika skirtingų uniformų ir jų ženklų. Palyginimui pasakysiu, kad įprastai per metus padarau kokias keturias ar penkias. Su visais joms priklausančiais ženklais, žinoma.

Šiuo metu turiu atkūręs arti trijų dešimčių tarpukario Lietuvos kariuomenės ir pokario partizanų metalinių ženklų, apie 150 variantų skirtingų Lietuvos medžiaginių antsiuvų, antpečių ir raiščių.

– Skaičiau, kad ne tik uniformas rekonstruojate, bet ir bunkerius gaminate?

– Čia jau labai skambiai pasakyta (juokiasi). Bunkerį pats esu įrengęs tik vieną, kai prieš trejus metus teko ir vėl pabūti studentu. Baigiau profesines pedagogikos studijas, o baigiamajam darbui, kadangi esu technikas mechanikas, suprojektavau ir pagaminau edukacinę priemonę – Lietuvos partizanų bunkerį-muziejų lengvojo automobilio priekabos bazėje. Ne vienas prie jo dirbau – su bendraminčiais iš mūsų klubo (karo istorijos rekonstruktorių ir tetralizuotų renginių klubas "Partizanas" – aut.past.). Kai atidarai priekabos duris, viduje tarsi vitrinoje matyti partizanų bunkerio maketas su stalais, gultais, ginklais, rūbais, buities reikmenimis.

Tas bunkeris mums tarnauja kaip vaizdinė priemonė, kai vedame edukacijas mokyklose. Su rekonstruotomis uniformomis, partizanų buities daiktais keliaujame po mokyklas, leidžiame pačiupinėti vaikams mūsų tautos istoriją (bent jau taip buvo iki pandemijos). Pasakoju, rodau skaidres, bet, aišku, labiausiai juos žavi tai, ką galima pačiupinėti, – ginklų ir amunicijos maketai, ekipuotė, antsiuvai. Dauguma taip įsitraukia, kad pasilieka net per pertraukas – mokytojai iškrapštyti iš salės negali. Duodame ir apsirengti tais rekonstruotais drabužiais, nusifotografuoti, į feisbuką įsidėti (juokiasi).

Dar yra tekę su bendraminčiais klubo nariais, kariais, šauliais ir kitais pilietiškais asmenimis atstatyti tarpukario Lietuvos partizanų bunkerius (kai tai daryti leido Lietuvos įstatymai), t.y. Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto vadavietę, partizanų bunkerį šalia Lekėčių, Rūdšilio girioje, kur žuvo partizanai Petras Jurkšaitis-Beržas, desantininkas, žurnalistas Julijonas Būtėnas-Stevė (Margis) ir kt.

– Tai jau kitiems hobiams turbūt laiko nebelieka?

– Kaip čia pasakius… Nesu žvejys, bet priklausau medžiotojų būreliui, kurio šaknys siekia ilgus dešimtmečius. Kartais randu laiko išvykti su kolegomis į medžiokles.

– Dėstytojaujate Kauno technologijos universitete, Kauno technikos kolegijoje. Ar jūsų studentai žino apie savo dėstytojo hobį – rekonstruoti karines uniformas ir jų detales?

– Feisbukas šiais laikais visagalis. Galbūt dauguma studentų žino, bet korektiškai neprasitaria. Buvo vienas toks atvejis, kai studentas, bet jau išlaikęs egzaminą ir gavęs pažymį, prisipažino matęs mane viename viešame renginyje, kur vaidinau rekonstruotose scenose. Vaikinas klausė, kur ir kaip tą daryti. Nuo to laiko jis taip pat yra rekonstruktorius, jau gal dešimt metų. Kartais labai smagu, filmuojantis rekonstrukcinėse scenose, sutikti ir savo buvusių studentų.

– Dabar kultūrinių renginių vandenynuose štilis – niekas nevyksta, nebent virtualiai… Kokius ateities planus kuriate, gal vėl kokį partizanų bunkerį konstruojate?

– Na, ne… (Juokiasi.) Bunkeris buvo mano diplominis darbas. Prieš savaitę pirmąsyk kreipėmės finansinės paramos į valstybę, padavėme paraišką Krašto apsaugos ministerijai – iki tol viską darydavome savo lėšomis. 2021-ieji paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais, mat rugpjūčio 10 d. sukanka 100 metų nuo jo gimimo. Taigi ta proga su klubo "Partizanas" bendraminčiais bandysime atkurti partizanų desantininkų Klemenso Širvio-Sakalo, Juozo Lukšos-Skirmanto ir Benedikto Trumpio-Ryčio uniformas, ekipuotę, ginkluotę. Vėliau tikimės pristatyti šiuos savo darbus patriotiniuose renginiuose, muziejų konferencijose, minėjimuose – juk pandemija netruks amžinai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimui Pydarui

Anonimui Pydarui portretas
Imčiau ta mergiote i nelaisve.o vyrus palikčiau laisves partyjai

>>>vai vai vai...kokios zydas medziagos daugiau uzveze

>>>vai vai vai...kokios zydas medziagos daugiau uzveze portretas
Kas per bomžas nepraustaburnis rašė šį komentarą?

vai vai vai.... kokios zydas medziagos daugiau uzveze

vai vai vai.... kokios  zydas medziagos daugiau  uzveze portretas
is tokios visi ir siuvosi... o partizanai ,...ka nufifino rade stalciuose medziagos gabala, nakty ateje y ,,,svecius,,, va ir visos ,,,istorijos ,, lietuvisku uniformu....
VISI KOMENTARAI 4

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių