Kūrė išsiskiriančią aplinką

Lietuvos vaistinių puošimo iniciatorius buvo Vytautas Sedelskis (1928–2010). Klaipėdos vyriausios farmacijos valdybos valdytojas (1964–1971), Kauno tarprajoninės kontoros valdytojas (1971–1989), V. Sedelskis siekė parodyti, kad pokario vaistinių interjerai neatitinka žmogaus poreikių: juos reikia keisti, priartinti prie žmogaus, sukuriant jaukią, išsiskiriančią, įsimintiną aplinką.

Jis siekė, kad interjeras būtų suprojektuotas iš patvarių medžiagų, pageidavo, kad architektai, dailininkai glaudžiai bendradarbiautų su farmacininkais ir vaistinėje sukurtų aplinką, kurioje būtų patogios darbo bei poilsio erdvės.

Bendradarbiaudamas su architektais A. Mačiuliu, Z. Rutkausku, V. Krasausku, Z. Rimkevičiumi, J. Maciulevičiumi, J. Jucaičiu, R. Gumbaru, V. Budvyčiu, G. Tiškumi bei dekoratyviosios dailės kūrėjais V. Stasaitiene, J. Miškinyte, J. Leskauskiene, D. Murauskaite-Žiliuviene, M. Mikalausku, A. Kmieliausku, S. Petraičiu, L. Strioga, E. Jovaiša, A. Žąsyčiu, V. Sedelskis inicijavo daugiau kaip 200 Lietuvos vaistinių interjerų atnaujinimo projektų, kurių 160 suprojektavo architektas Jonas Maciulevičius.

Projektai nebuvo kartotiniai. Netrukus Kauno rajone, sekant Klaipėdos pavyzdžiu, buvo pastatytos naujos 2 000 kv. m dirbtuvės, kuriose pagal architektų brėžinius vaistinėms buvo kuriami originalūs baldai.

„Naujagimiai“ gavo vardus

Senosios vaistinės vadintos šventųjų, gyvūnų (gulbių, liūtų, erelių) ar vaistinių savininkų vardais. Savininko vardas vaistinės iškaboje buvo garantija, kad žmogus už šios vaistinės veiklą atsako savo garbe.

Pokario laikotarpiu visų tarpukariu veikusių vaistinių pavadinimai buvo pakeisti numeriais. Tų skaičių gausybė labai klaidino žmones. Idėja pervadinti vaistines ramybės nedavė ir V. Sedelskiui, bet reikėjo išlaukti palankaus meto tokioms pertvarkoms.

Pagaliau 1977 m. vykusiame Lietuvos architektų pasitarime, inicijuojant V. Sedelskiui ir jo kolegoms, Kauno vykdomasis komitetas patvirtino miesto vaistinių pavadinimų sąrašą. Pavadinimus rinkosi visos vaistinės, tad buvo nutarta ta proga suruošti šventę.

1977 m. Kaune buvo surengtos 36-ių vaistinių krikštynos. Iškilmės vyko Kauno muzikiniame teatre. Teatro salė buvo pilnutėlė. Vaistinės „naujagimės“ gavo „gimimo liudijimus“ ir atminimo dovanas su išgraviruotais vaistinių vardais, senosios vaistinės tiesiog gavo pavadinimus su diplomu. „Saulės“, „Dainavos“, „Lino“, „Pilies“, „Žiedo“, „Teatro“, „Ąžuolyno“ ir kt. vaistinių pavadinimai pakeitė tuos bereikšmius skaičius.

Gaila, kad vaistines supirkus tinklams, beveik visus taip sunkiai sugrąžintus pavadinimus vėl pakeitė numeriai, vaistinių tinklų pavadinimai arba pavadinimai, kurie neturėjo jokių sąsajų su vaistinių istorija.

Unikali: iš originalius interjerus turėjusių vaistinių Kaune liko tik viena, simboliniu pavadinimu – „Vilties“. Iki mūsų dienų Laisvės alėjoje veikiančioje vaistinėje puikuojasi didžiulė A. Kmieliausko freska. / A. Rudžianskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Daug dėmesio apšvietimui

Į vaistinių interjerų kūrybą buvo įtraukti ir stiklo (originalių šviestuvų kūrimo) meistrai. Apšvietimas buvo labai svarbus septintojo dešimtmečio vaistinių interjeruose. Buvo kreipimas dėmesys tiek į natūralų, tiek į dirbtinį apšvietimą.

Formuojant natūralų apšvietimą, turėjo būti išlaikomas reikiamas langų ir grindų ploto santykis. Tai lėmė, kad statant naujas vaistines jų langai užėmė didžiąją fasado dalį.

Baldų išdėstymas priklausė nuo to, pro kur šviesa patenka į patalpą, nes darbuotojui šviesa turėjo kristi iš kairės arba iš priekio ir jokiu būdu ne iš už nugaros.

Laisviau leista elgtis su apšvietimu lankytojų salėse. Čia šviestuvai galėjo būti pridengti ir nepridengti, panaudojamos šviestuvų ar lempų grupės. Šviestuvai buvo įmontuojami į meniškai sukomponuotus dekoratyvinius elementus iš medienos, metalo, gipso, galėjo būti panaudoti ir tapybos elementai.

Iš originalius interjerus turėjusių vaistinių Kaune liko tik viena, simboliniu pavadinimu – „Vilties“. Tolesnis jos likimas – neaiškus. Konkurencija didžiulė, pagalbos – jokios.

Kiek išradingumo ir meistriškumo buvo įdedama, galime pamatyti „Vilties“ vaistinės šviestuvuose. Vaistinės oficinos šviestuvai sukuria šviesos žaismą, pagyvinantį aplinką. Dažnai vaistinių šviestuvuose atsispindėdavo baldų gamyboje naudotos geometrinės formos.

Turistų traukos objektas

Vaistinių puošnumas kėlė susidomėjimą, apie jas buvo rašoma laikraščiuose, žurnaluose, kalendoriuose. Todėl buvo keliami tokie klausimai: kaip pavyko pasiekti tokį lygį, kad Kauno vaistinės savitais interjerais gali lenktyniauti su kultūros, meno įstaigomis, restoranais, kurie puošybai nešykštint lėšų? Ar to reikia?

V. Sedelskio teigimu, vaistines puošė patys farmacininkai savo lėšomis, miestas padėjo tik naujų vaistinių statybai, o kapitaliniu remontu, interjerais vaistinės rūpinosi pačios.

Baldus oficinai vaistinės gaminosi pačios savo gamybos ceche, remdamosi architektų projektais. Lenkų gamybos tipiniai baldai vienai patalpai kainuodavo apie 40 tūkst. rublių, o pačių daryti – vos ne tris kartus pigesni. Baldus gamindavo kiekvienai vaistinei individualiai, stengėsi juos suprojektuoti patogius, kad vaistinės darbuotojas, nepakildamas iš savo vietos, galėtų pasiekti 200 pavadinimų medikamentus.

A. Rudžianskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didesnes patalpas turinčiose vaistinėse buvo įrengti poilsio kambariai darbuotojams, atskirtos patalpos oficinai, vaistų gamybos patalpos, erdvė laukiantiems gaminamų vaistų.

Vaistinės tapo jaukios. Dviejų vienodų nebuvo. Vienur akį traukė liaudiški motyvai – šviesaus medžio baldai ir pano, kitur – čiurlenantis fontanėlis, originalūs šviestuvai ar ant sienų nutapyti vaistiniai augalai. Suprojektuoti atskiri kabinetai atėjusiems užsakyti ar atsiimti pagamintų vaistų, patogūs krėslai, minkštasuoliai.

Tokiose vaistinėse apsilankę žmonės pastebėdavo, kad čia jaukiau nei kavinėse. Vaistinės buvo ir turistų traukos objektas.

„Sovietinėje Lietuvoje prasidėjus puošniųjų vaistinių laikotarpiui, farmacijos sistemos valdžia ypatingą dėmesį skyrė estetiniams dalykams. To meto vaistinės stebindavo lankytojus, išnirusius iš pilkos sovietinės buities. Žmonės, gyvenę standartiniame bute, apstatytame tipiniais baldais, patekę į freskomis išdabintas, originaliais šviestuvais apšviestas, vienetiniais baldais papuoštas vaistines, nedrąsiai žengdavo ant prašmatnių grindų. Tiesa, tų puikių vaistinių, stebinusių savo išvaizda, vaistų lentynos buvo pustuštės“, – rašoma A. T. Meko leidinyje „Farmacijos raida ir profesinė etika“.

Ieškojo savitumo

„Teatro“ vaistinė – seniausia Kaune. Ji 142 metus veikė tame pačiame pastate Laisvės alėjoje, šalia Muzikinio teatro sodo (dabar šiame pastate veikia „Caffeine“). Vaistinė buvo atnaujinta 1978 m. pagal architekto J. Maciulevičiaus projektą. Dailininkė J. Leskauskienė dekoravo vaistinės vestibiulį, o D. Murauskaitė-Žiliuvienė ant medinių plokščių nupiešė farmacijos istorijos etapus iliustruojančius paveikslus. Vaistinei baldus sukūrė baldininkai A. Ramūnas ir P. Mikas. Stiklo meistrai sukūrė originalius šviestuvus, derančius prie vaistinės baldų ir paveikslų.

Nuopelnai: vaistinių puošimo entuziastas V. Sedelskis ir architektas J. Maciulevičius siekė sukurti jaukią, išsiskiriančią, įsimintiną jų aplinką. / A. Rudžianskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš interjerų, kuriuose buvo pritaikyti liaudies meno motyvai, buvo Kauno „Dainavos“ vaistinė. Vaistinės interjero projektą paruošė architektas J. Jucaitis. Interjere buvo išryškinti senųjų medinių pastatų akcentai. Kuriant baldus buvo naudojama natūrali mediena, stengiamasi atkartoti liaudies mene naudojamus stilizuotus augalinius motyvus. Pagamintos originalios kėdės, puoštos tokiais pat motyvais. Vaistų spintelės dekoruotos kaip ir visas interjeras, siekiant susieti modernumą su liaudies menu. Spintelės priminė namų langus su langinėmis. Virš oficinos baldų įkomponuotos dailininkės J. Miškinytės sukurtos gipso plokštės.

Kauno „Saulės“ vaistinės interjeras atnaujintas 1975 m. Projektą sukūrė architektas Z. Rimkevičius. Vaistų spintelės ir jų dekoras išdėliotas taip, kad sukurtų harmoningą ritmą, naudojant simetriškai sukomponuotus elementus. Ritmas ir tos pačios geometrinės formos naudojimas atsispindi ir šviestuvuose. Dailininkas S. Petraitis sukūrė originalią keramikos sienelę.

„Pilies“ vaistinės akcentu tapo L. Striogos skulptūrinė kompozicija iš keramikos. „Rotušės“ vaistinę puošė E. Jovaišos odos dirbiniai. Vaistinių interjeruose panaudota ir viena seniausių sienų tapybos technikų – sieninė tapyba (freska). „Rotušės vaistinėlei“ jaukumo ir puošnumo suteikė dailininko A. Žąsyčio freska, atvaizduojanti vaistininkystės istorijos etapus.

Kalniečių poliklinikos sieną puošia dailininko M. Mikalausko paveikslas. Naujai atidarytoje „Gričiupio“ vaistinei savitumo suteikė R. Meižio paveikslai.

A. Rudžianskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pareiga ir atsakomybė

Vienintelėje iš 27-ių 1970–1990 m. Kaune veikusių vaistinių buvusį interjerą išsaugojo iki mūsų dienų veikianti „Vilties“ vaistinė (Laisvės al. 100). Tai jos vadovo Arūno Šiaučiulio dėka. Kad atlaikytų konkurenciją su vaistinių tinklais, teko praplėsti veiklą, – įsigijus šalia esantį pastatą, jame buvo atidaryta „Arbatinė“, siūlanti kauniečiams vegetariškus ir veganiškus patiekalus.

„Vilties“ vaistinės interjero projektą parengė architektas Jonas Maciulevičius. Vaistinė atnaujinta 1977–1981 m. Čia ant sienos puikuojasi didžiulė A. Kmieliausko freska. Jos centre pavaizduota alegorinė moters figūra – vaistinių augalų deivė, barstanti gėles ir vaistažoles.

Vaistinėje išlikę originalūs šviestuvai, baldai, marmurinė sienų bei grindų apdaila. Vaistinės vedėjas pripažįsta, kad senasis interjeras puošnus, bet ne itin praktiškas. Pavyzdžiui, į varveklių puokštes panašūs šviestuvai traukia dulkes.

Muziejinėmis ekspozicijomis jau galima vadinti ir prieš kelis dešimtmečius apipavidalintas „Vilties“ vaistinės administracijos patalpas. Direktoriaus rašomojo stalo priekinė dalis ir kabineto sienos aptrauktos aksominiu gobelenu, balta spinta išpiešta gėlėmis.

Panašiai dekoruotas ir darbuotojų poilsio kambarys. Išlikę ir gobelenu aptraukti minkštasuoliai, per daugelį metų jau išsėdėti, praradę formą. Atnaujinti senų baldų vaistinė neskuba, didesnį rūpestį jai kelia konkurencija su didžiaisiais tinklais.

A. Šiaučiulis mano, kad unikalią vaistinę vertėtų įtraukti į lankytinų Kauno objektų sąrašą, o miesto valdžia galėtų prisidėti prie jos išsaugojimo atleisdama nuo žemės nuomos mokesčio. Į vaistinės direktoriaus pagalbos šauksmą nebuvo atsiliepta.

Taigi, iš originalius interjerus turėjusių vaistinių Kaune liko tik viena, simboliniu pavadinimu – „Vilties“. Tolesnis jos likimas – neaiškus. Konkurencija didžiulė, pagalbos – jokios. Kaip būtų kilnu mieste išsaugoti bent vieną moderniosios architektūros laikotarpį (1970–1990) reprezentuojančios vaistinės interjerą.

Vaistinėje jau vedamos ekskursijos. Ji nėra užmiršta. Pasklaidę vaistinės istorijos metraštį sužinome, kad šiame pastate vaistinė buvo įkurta 1925 m. liepos 8 d. Tad netrukus – 100 metų jubiliejus.