Prelato kasdienybė – be akmens užantyje

Darbai veja darbus

"Visada miela čia ateiti, pabūti – jaučiu šilumą", – kviesdamas pokalbio į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanato pastatą prisipažįsta prelatas. Dabar jis čia dėstytojauja, bet Teologijos fakultetą vadina savo kūdikiu – keturiolika metų jam vadovavo.

"Vienas šilčiausių mano lizdelių yra seminarija, kur esu studijų dekanas. Šiemet sukanka 40 metų, kaip dirbu Kauno kunigų seminarijoje. Ir, žinoma, VDU Katalikų teologijos fakultetas. Aš vienintelis iš senųjų dėstytojų čia likęs. Profesorius Viktoras Butkus įkūrė tą fakultetą, bet jis 1993-iųjų liepą mirė. Man atėjus vadovauti, seminarijos fakulteto ir šio fakulteto sujungimas į vieną buvo mano darbo kūdikis", – prisimena dvasininkas ir neslepia besiilgintis pirmųjų nepriklausomybės metų, kai visi gyveno idealizmo dvasia. Pasak prelato, pirmosios studentų laidos buvo išskirtinės, nes jauni žmonės studijas rinkdavosi iš pašaukimo ir idėjos. "Kai pradėjau vadovauti fakultetui, studentų buvo žymiai daugiau – apie 670, o dabar – vos virš 100. Sutinku tuos žmones, malonu prisiminti, ir jie su pagarba žiūri, dauguma užima atsakingas pareigas. Žinoma, yra ir dabar studentų, kurie nori skirti savo gyvenimą tokiam darbui, bet, laikui bėgant, studijos dažnam pasidarė reikalingos tik tam, kad gautų diplomą", – kalbant apie tai, kaip pasikeitė studentai, pašnekovo balse pasigirsta apmaudo gaidelė.

Kovo 7-ąją 75-erių metų sukaktį švęsiantis V.S.Vaičiūnas prisipažįsta, kad, sulaukęs tokio amžiaus, jau mielai kai kurių pareigų atsisakytų, bet darbai veja darbus, o jis laikosi nuostatos, kad jeigu Dievas duoda galimybę gyventi, reikia ką nors gero nuveikti. "Jau galvojau sulaukęs 75-erių išeiti, bet visi prašo dar pasilikti. Tebesu universitete profesorius, nes vis dar reikalingas – esame tik penki teologijos profesoriai Lietuvoje", – sako V.S.Vaičiūnas.

Be pareigų seminarijoje ir universitete, V.S.Vaičiūnas dar yra VDU senato narys, jau 45 metus dirba Bažnytiniame tribunole. "Nuo 1990-ųjų buvau Šv.Pranciškaus Trečiojo ordino, vadinamo tretininkais, dvasios tėvas, pats esu tretininkas nuo 1959 m. – įstojau būdamas šešiolikos. Trečiojo amžiaus universitete esu Teologijos fakulteto dekanas, kartais skaitau paskaitas. Ir, aišku, einu kunigo pareigas bažnyčioje. Kaip esant tokio amžiaus, tai gana daug, – vardydamas visus įsipareigojimus sako dvasininkas ir priduria: – Devinti metai esu Kauno miesto savivaldybės kapelionas, aukoju ten šv.Mišias. Tai vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri turi koplyčią ir kapelioną."

Kuria eilėraščius

Nors dvasinėms pareigoms V.S.Vaičiūnas skiria daugiausia savo laiko, nuo paauglystės nesiskiria su rašymo priemone ir popieriumi, kuriame išguldo širdyje ir galvoje gimstančius poezijos posmus.

"Jau paauglystėje parašydavau eilėraštukų. Mokykloje mūsų lietuvių kalbos mokytoja buvo labai gera, ji paragino rašyti dienoraštį. Rašiau jį, daug gražių minčių ten buvo, bet kai suėjo šešiolika, kažkas užėjo – paėmiau ir sudeginau", – savo kūrybos kelio pradžią mena prelatas.

Sudegintas dienoraštis nesunaikino noro kurti – besikalbant prie kavos puodelio dvasininkas prabyla eilėmis, kurias sukūrė būdamas šešiolikmetis: "Mažutė snaigė ant žemės nukrito,/ Sumynė praeivis ją koja,/ Ištirpo gražuolė, nė ženklo neliko,/ O aš dar galvoju: nejaugi prapuolė?/ Bet snaigė iš tikro išnyko./ Viena išnyko, bet jų milijonai,/ Ir visos kitokios, ir visos jos gražios!/ Kaip paukštės jos laksto, padangėn vilioja,/ Bet grožis juk laikinas/ Snaigei ir žmogui."

Daug metų kūryba gulėjo stalčiuje, o pats poetas sako net nesvajojęs apie knygos leidybą. "Kai atsikūrė Vytauto Didžiojo universitetas, ten dirbo garsus poetas, redaktorius Robertas Keturakis. Jis sako, Vytautai, man parodyk. Atnešiau jam visą pluoštą tų eilėraščių. Jis sako, negalima laikyti stalčiuje, reikia išleisti. Tada ir išėjo pirmoji knyga "Kad amžinybė būtų netuščia". Taip viskas ir prasidėjo – Mūza atėjo, ir kasmet – po naują knygą", – juokiasi poetas, dabar jau raginamas į dienos šviesą išleisti ir eilėraščių rinktinę.

Paklaustas, ar nesijaučia esąs poeto prelato Jono Mačiulio-Maironio įpėdinis, V.S.Vaičiūnas vienon greton su garsiuoju poetu stoti neskuba. "Nežinau, kaip pavadinti. Aš už klasikinę poeziją, kuri būtų rimta ir kad žmogui kokią prasmingą mintį perduotų. Čia gal hobis toks, net nežinau, kaip pavadinti", – pats sau atsakymo ieško su Mūza draugaujantis dvasininkas.

O kada Mūza dažniau aplanko? V.S.Vaičiūnas nedvejoja – užsakymui niekada neparašytų, tad be Mūzos – niekur. "Yra buvę, kad naktį lekia mintys viena po kitos, stulpelis po stulpelio, bet numoju ranka – ai, ryte atsikelsiu ir užrašysiu. Ryte viskas prapuola", – pasakoja jis ir prisipažįsta, kad eilėraščiui užgimti kartais padeda net stresinės situacijos. Sykį taip nutiko, kai pamatė namų kieme kertamą daugybę metų ten augusį gluosnį – parašė eilėraštį, kaip gluosnis verkė.

Kunigas – nuo vaikystės

Paklaustas, kada nusprendė tapti kunigu, V.S.Vaičiūnas nė akimirkos nesudvejojo. "Aš turbūt gimiau su tuo pašaukimu. Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias. Kai mane įšventino kunigu, mama įteikė dėžutę su vaikystės žaislais: arnotais, mišiolais, monstrancija – viskas mano vaikiškomis rankomis padaryta", – prisimena prelatas.

"Antroje klasėje priėmiau Pirmąją Komuniją. Tada pakvietė patarnauti šv.Mišioms. Ir tas pašaukimas augo natūraliai, bet laikai buvo sudėtingi. Mokykloje nujautė, kad galiu stoti į seminariją, buvo spaudimo. 10 klasėje manęs direktorė klausė: stosi į seminariją? Pasakiau, kad nestosiu, bet manim netikėjo. O tada buvo įstatymas, kad jeigu iš vidurinės kas nors įstoja į seminariją, mokyklos direktorę ir klasės auklėtoją išmeta iš pareigų. Buvau vidutinis mokinys, bet prie gerųjų. Ir staiga man davė keturias pataisas iš tų dalykų, kur tikrai gerai mokiausi. Supratau, kad turiu išeiti iš mokyklos arba reikės kartoti kursą, o kitais metais bus tas pats", – Šiauliuose patirtą spaudimą puikiai pamena ir šiandien.

Kaip galėčiau matydamas gražią moterį sakyti, kad ji negraži? Ne, niekada. O pasidžiaugti grožiu nėra nuodėmė.

Dvasininko pašaukimą jautęs jaunuolis nuėjo dirbti į "Rūtos" saldainių fabriką, o vakarais mokėsi vakarinėje mokykloje, 11 klasėje. "Artėjo egzaminai, manęs mokykloje klausia, kur stosiu. Sakau, į mediciną. O, Vytautai, labai gerai! Fabriko direktorė tokia aktyvistė kadravykė buvo, klausia, kur stosiu. Sakau, į mediciną. Ji sako, aš tau parašysiu auksinę charakteristiką. Iš tikro, charakteristika buvo auksinė. Bet ir aš visur aktyvus buvau, lankiau dramos būrelį. Tik fabriko direktorė pasakė, kad su charakteristika privalau nueiti į komjaunimo komitetą, nors ir nebuvau komjaunuolis, – prisiminimais dalijasi V.S.Vaičiūnas. – Nueinu, ten sėdi komjaunimo sekretorius, dar vienas. Sako, Vytautai, kur nori, į kokią nori aukštąją mokyklą be stojamųjų egzaminų pateksi. Su sąlyga: arba tu parašai į "Tiesos" laikraštį ir atsisakai visko, kaip kunigas Jonas Ragauskas padarė, arba einam ir per televiziją išstoji. Ne, sakau, aš šito nedarysiu." Savo įsitikinimų neišsižadėjęs jaunuolis sulaukė klausimo, negi jis nenorįs studijuoti, bet pokalbis tuo ir pasibaigė.

Verdiktas: nepriimtas

Pasak V.S.Vaičiūno, Šiauliai buvo labai aršus ateizmo centras. 1963-iaisiais draugai paragino bėgti kur nors kuo greičiau, nes kitaip į seminariją iš Šiaulių nepavyksią įstoti.

Taip jis atsidūrė nedidelėje Pabradės parapijoje, lenkiškame Vilniaus krašte. Klebonas įdarbino zakristijonu, užsiminė, kad taip bus lengviau įstoti į seminariją, tačiau jau po dviejų dienų naujakurys buvo iškviestas į vykdomąjį komitetą. "Sako, jaunuoli, jūs vidurinę baigęs, neįsidarbinot valdiškame darbe, būsite iškeltas. Tada įsidarbinau lentpjūvėje. Laiko turėdamas, padėdavau bažnyčioje", – apie užtrukusią kelionę seminarijon pasakoja dvasininkas.

Atėjus pavasariui, V.S.Vaičiūnas nuvežė dokumentus į seminariją. Tais laikais atsakymo reikėjo laukti ilgai, nes vykdavo dvigubas priėmimas – pasak pašnekovo, pirmiau į seminariją priimdavo, o paskui siųsdavo į Kulto ministeriją Vilniuje, kad galutinai patvirtintų. Deja, rugpjūtį gauta žinia nepradžiugino – nepriimtas, kadangi iš Maskvos duotas limitas iš visos Lietuvos priimti tik penkis.

"Buvau labai nusivylęs", – prisipažįsta V.S.Vaičiūnas, tačiau nepalūžti padėjo tėvas Stanislovas Dobrovolskis, su kuriuo jis jau buvo pažįstamas. "Nuvažiuoju pas jį, o jis sako: Vytautai, jau tu dabar esi klierikas, o kunigu tapsi, kai Dievas panorės. Imk lotynų kalbos vadovėlį, mokykis, dvasinę literatūrą skaityk ir ruoškis seminarijai. Taip ir padariau. Atėjo 1965-ieji. Tą patį atsakymą gaunu: nepriimtas. 1966-ieji: nepriimtas. Jau tada marijonai ir jėzuitai buvo pradėję ruošti kunigus pogrindyje. Tėvas Stanislovas turėjo mus kelis ir jau būtų pradėjęs ruošti. Valdžia, tai matydama, nusprendė geriau leisti didesnę oficialią seminariją, kad tik nebūtų pogrindžio, ir 1966 m. priimamųjų skaičių padidino iki dešimties. Ir aš tada papuoliau", – apie lemtingą gyvenimo įvykį pasakoja prelatas.

Tačiau ir Pabradėje praleisto laiko jis nemini bloguoju. Priešingai, mano, kad tai buvęs Dievo planas. "Išmokau lotynų kalbą ir įstojęs į seminariją neturėjau ką veikti per paskaitas, penktakursiams versdavau kanonus. O iš kur aš būčiau mokėjęs lenkų kalbą? Pabradėje išmokau, ir visa mano mokslinė literatūra daugiausiai buvo lenkiška", – pranašumus vardijo dvasininkas.

Jaučiasi savo vėžėse

Pats V.S.Vaičiūnas tikina niekada gyvenime nesuabejojęs savo pasirinkimu. "Mokykloje buvau aktyvus dramos būrelio narys. Nors gerą balsą turėjau, į chorą nėjau. Lankiau fotografijos būrelį, užsiėmiau lengvąja atletika. Kai dirbau saldainių fabrike, vaidindavome, operetę statėme, dainavau Senbernio ariją, – nusikvatoja dvasininkas ir priduria: – Buvo prie širdies. Dar mokykloje siūlė man važiuoti į Maskvą, į aktorystės mokyklą. Gal ir gydytojas galėjau būti, bet savo pašaukimu niekada neabejojau. Jeigu jautiesi savo vėžėse, jautiesi, kad Kristus tave pašaukė ir tu jo neišsigynei, turbūt svarbiausia ir yra."

"Niekada neturėjau lengvų pareigų. Mažai kada gyvenime turiu laisvų dienų, vis darbai ir darbai. Be oficialių pareigų, dar yra daugybė renginių, pažįstamų žmonių, draugų, kurie prašo sutuokti, pakrikštyti, pašventinti butą arba pasikalbėti. Visko ir nesuskaičiuosi", – dideliu užimtumu visai nesiskundžia pašnekovas.

Atrodo, kad nuo pat jaunystės V.S.Vaičiūnas ir simpatijoms laiko neturėjo? "Aš normalus vyras, – juokiasi jis ir primena savo dvasinio autoriteto tėvo Stanislovo išmintį: – Kaip tėvas Stanislovas sakė, moteris yra pats gražiausias Dievo tvarinys. Kaip galėčiau matydamas gražią moterį sakyti, kad ji negraži? Ne, niekada. O pasidžiaugti grožiu nėra nuodėmė. Manęs kartais klausia, kada žmogus daro nuodėmę mintyse, o kada ne? Gali žiūrėdamas į moterį, apsirengusią žieminiais kailiniais iki žemės, padaryti sunkią nuodėmę. Ir gali į nuogą moterį žiūrėdamas jokios nuodėmės nepadaryti. Ar menininkas, gydytojas daro nuolat nuodėmes? Kiekviena nuodėmė yra žmogaus viduje – kaip tu mąstai, ką galvoji."

V.S.Vaičiūnas sako, kad jo asmenybės formavimuisi didelės įtakos turėjo kiti dvasininkai. "Buvo toks kunigas Jonas Survila, kuris po Pirmosios Komunijos pakvietė mane patarnauti Mišioms. Labai kilnus žmogus, geras kunigas. Grįžęs iš tremties kunigas Eduardas Simaška Šiaulių Šv.Jurgio bažnyčioje buvo šviesulys, labai gražiai su jaunimu bendraudavo. Kai susipažinau su tėvu Stanislovu, jis man buvo labai gražus kunigystės autoritetas. Turiu visas knygas apie jį, girdžiu žmonių atsiliepimus ir prisimenu tuos laikus, kai asmeniškai su juo bendraudavau. Studijuojant kunigų seminarijoje mano dvasios tėvas buvo monsinjoras Pranciškus Tamulevičius – vienas iš tų šviesių kunigų autoritetų", – prisiminimais apie savo autoritetus pasakoja prelatas, kuris pats dabar kitiems yra pavyzdys.