Pirmoji antisovietinė manifestacija Kaune

A.Janulionis išėjo iš kapinių anksčiau, nei žmonės plūstelėjo į prospektą, kuris anuomet vadinosi Lenino vardu. Eidamas Laisvės alėjos link, A.Janulionis sutiko vidaus kariuomenės karius, žygiavusius kapinių link.

Slėpėsi tarp kapaviečių

Milicininkai gaudė mėginusius prasiveržti pro jų apsuptį jaunuolius, mušė juos, grūdo į iš anksto parengtas mašinas. Žmonės, atsakydami į tai, svaidė į milicininkus akmenis.

Dainuojanti ir skanduojanti patriotinius šūkius galinga demonstrantų banga vis dėlto prasiveržė pro kareivių ir milicininkų apsuptį. Pakeliui išdaužiusi kelis KGB rūmų (dabar Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) langus, minia patraukė į miesto centrą, prie Komunistų partijos ir Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pastato (dabar čia įsikūrusi miesto savivaldybė).

Laisvės alėja šioje vietoje buvo apstatyta mašinomis, apjuosta tankiomis kareivių su ginklais gretomis. Netrukus jie pradėjo tarškinti ginklų užraktus. Gaudomi milicininkų, manifestantai pradėjo skirstytis.

Pasak A.Janulionio, kai kapinėse ir šalia jų viskas aprimo, čia dar radosi manifestacijos dalyvių – jie buvo pasislėpę tarpuose tarp kapaviečių nuo siautėjusių milicininkų ir kariuomenės, kai šie gaudė išeinančius su minia jaunuolius. Apie tai A.Janulionis sužinojo iš purvinais drabužiais grįžusio kaimyno, kuris taip – gulėdamas ant šlapios žemės tarp kapaviečių su paminklais – išsigelbėjo nuo suėmimo.

Prasidėjo suėmimai

Kaip paaiškėjo iš KGB specialių ir slaptų pranešimų A.Sniečkui, per komjaunuolius aktyvistus ir kitus įvykių stebėtojus (kai kurių pavardės yra įrašytos KGB ataskaitoje) nustatyta, kad vienai patriotiškai nusiteikusių jaunuolių grupei vadovavo kaunietis Jonas Leskauskas. Taip pat buvo išsiaiškinta, kad prie antisovietinių veiksmų kapinėse ir už jų ribų prisidėjo 81 studentas (44 iš Žemės ūkio akademijos, 22 – iš Kauno politechnikos instituto, 15 – iš Kauno medicinos instituto). Jie buvo apklausti, paleisti ir vėliau stebimi. Suimti ir nuteisti buvo protestuotojai Algimantas Virbalis, Jonas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas.

Nepaisant suėmimų, tardymų, Kaune vis vien pasirodydavo viešose vietose užrašyti Vengrijos sukilimą remiantys šūkiai ir kitokio pobūdžio užrašai. Tuomet A.Sniečkus net pareikalavo sustiprinti politinį auklėjamąjį darbą aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, suaktyvinti kontržvalgybinę veiklą ir sugriežtinti pasų režimą Kaune, o 1959 m. kovo 25 d. buvo nutarta uždaryti didžiulį rūpestį sovietmečio Kauno valdžiai kėlusias kapines.

Bruzdėjo ir Vilnius

Kauno rajone gyvenanti Benita Banionytė-Aniulienė per Vengrijos sukilimą studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute.

"Niekas mūsų, studentų, neagitavo ir neorganizavo eiti į Rasų kapines, tačiau žinios apie įvykius Vengrijoje sklido iš lūpų į lūpas. Negirdėjau kapinėse patriotinių kalbų – tik pagerbėme mirusius profesorius, uždegėme žvakutes, padėjome vainikus ant J.Basanavičiaus kapo. Paskui prie žuvusių kovose dėl Vilniaus karių kapų dainavome "Lietuva brangi", "Kur lygūs laukai", sugiedojome uždraustą Lietuvos himną ir patraukėme į miestą, prie Aušros vartų, bet ten mus pasitiko milicija. Aš su draugėmis išsiveržiau iš minios", – prisiminimais dalijosi B.Banionytė-Aniulienė.

Jai ir jos bendramoksliams Kaziui Sajai, Albinui Bernotui ir Elenai Šuliauskaitei viskas tuo nesibaigė.

"Mus vis kviesdavo į įvairius fakulteto posėdžius ir svarstydavo mūsų netinkamą elgesį per Vėlines. Dėl kelių bendrakursių išdavystės – jie ir dabar tarpsta, prisitaikę prie naujos santvarkos – mūsų ketvertukas buvo tardomas KGB rūmuose Vilniuje. Saugumiečiai pasigailėjo K.Sajos ir A.Bernoto, o mus, merginas, išmetė iš instituto", – pasakojo Benita, išsaugojusi A.Bernoto eilėraštį, kurį jis parašė po tardymo. Štai pirmosios jo eilutės:

"Išsiskyrė draugai keturi./ Užsidarė girgždėdamos durys./ Ech, tu šaltas, nykus kambary –/ Ar visus sutinki toks paniuręs?" 1956 m. lapkričio 16 d.

Likimų posūkiai

Po šių įvykių B.Aniulienė grįžo į Kauną, kur tik per tėvo pažįstamus gavo darbą tuomečiame "Kauno audinių" fabrike, į kurį priėmė jo direktorius Jonas Žilinskas ir padėjęs jai atsistoti ant kojų Planavimo skyriaus viršininkas Edmundas Paliukas. Beje, Benita po jos elgesio svarstymų institute ryžosi prašyti  Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio užtarimo, bet jo nesulaukė. Greičiausiai todėl, kad anuomet reali valdžia buvo sukoncentruota A.Sniečkaus rankose. Antroji išmesta iš instituto studentė Elena Šuliauskaitė vėliau aktyviai talkino pogrindinės "Kronikos" leidėjams, tapo vienuole Gerarda.

Siekiant įbauginti jaunimą, buvo pareikalauta pašalinti iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto po 120–130 studentų, o iš Dailės instituto ir Konservatorijos – 35 jaunuolius. Tačiau, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas to padaryti nesutiko. Tad nieko nuostabaus, kad po metų šis rektorius neteko pareigų, o 1959 m. – partinio bilieto. Tiesa, vėliau dalis studentų vis vien buvo pašalinti, o kai kurie net ir įkalinti.