Olimpietė R. Drazdauskaitė: stiprybė slypi charakteryje

Pirmasis išbandymas ilgų nuotolių bėgikės laukia birželį – Rasa sako pasitikrinsianti sportinę formą „Citadele Kauno maratone“. Su „Kauno maratono klubo“ bėgike kalbamės apie geležinės valios paslaptis, motyvaciją ir tai, kas padeda nepalūžti sunkiausiomis akimirkomis bei siekti aukščiausių tikslų.

– Maratono rungtis reikalauja išskirtinių pastangų. Kaip sugalvojote ją pasirinkti?

– Reikėjo arba sportuoti, arba eiti dirbti (juokiasi). Pasirinkus tokią karjerą reikia bėgti labai greitai, kad pavyktų užsidirbti pragyvenimui. Mano buvęs treneris Česlovas Kundrotas gerai žinojo, kaip lavinti ištvermę, todėl 1500 m bėgimą iškeičiau į maratoną. Prabėgus pirmą maratoną man trūko 35 s iki olimpinio normatyvo, todėl teko bėgti dar vieną, kad papulčiau į Pekino olimpiadą 2008 m. (juokiasi).

– Ilgiems nuotoliams reikia geležinės valios. Jūsų charakteris atsispindi maratono rungtyje?

– Žinoma, geresnio atspindžio turbūt nerasčiau. Kad ir sunku, bet einu ir darau – čia reikalingas užsispyrimas, nes kitaip nieko nepavyktų pasiekti.

– Jums priklauso neoficialus greičiausios europietės titulas, kai Pasaulio čempionate Pekine 2015 m. buvote pirmoji finišavusi europietė. Kokia Jūsų stiprybės paslaptis?

– Užsispyrimas, charakteris, kurio niekaip neišeitų paslėpti. Visada siekiu savo tikslo – ir sporte, ir gyvenime.

– Ką jums reiškia atstovauti Lietuvai?

– Varžybose visada galvoju, kad bėgu ne tik už save, bet ir už Lietuvą. Jaučiu atsakomybę, nes visada galvoju, ką grįžusiai namo pasakys žmonės (juokiasi).

– Prieš kiek daugiau nei metus patyrėte sunkią kojos traumą – plyšo raiščiai ir trūko meniskas. Daugelis turbūt nuleistų rankas ir net pasvarstytų apie karjeros pabaigą?

– Buvo tokių minčių, kad negalėsiu tęsti karjeros. Ir dabar nesu dėl to garantuota. Bet traumą manęs nepalaužė ir aš nusiteikusi pozityviai (šypsosi).

Aišku, pilnu pajėgumu dar nebėgioju. Iki visiško atsistatymo dar nemažai reikia padirbėti. Dirbame su kineziterapeutu, bėgioju, nors ir šiek tiek mažiau: kasdien nubėgu apie 20 km, tačiau vietoje dviejų treniruočių kol kas treniruojuosi tik kartą per dieną.

– Pernai dėl traumos jums nepavyko sudalyvauti Pasaulio lengvosios atletikos čempionate Londone, tačiau išvykote kartu su sportininkais. Koks jausmas palaikymo komandos vietoje?

– Buvo liūdna, kai stipriai norėjau bėgti, bet pati nieko negalėjau padaryti. Visada įdomiau varžybose dalyvauti nei jas stebėti. Palaikiau komandą ir už ją džiaugiausi – gal tai padėjo lengviau susitaikyti, kad pati negalėjau sportuoti.

– Sportininkams turbūt sunku nesportuoti pilna jėga. Kaip jūs atrandate jėgų judėti pirmyn?

– Kartais pagalvoju – nusibodo, sunku, bet kitą dieną atsikeliu su šviesiomis mintimis ir skubu į trasą. Nusibosta tuos pačius pratimus jau virš metų daryti, bet viskas dėl mano gerovės (juokiasi).

– Kas skatina tas šviesesnes mintis?

– Esu užsibrėžusi sau tikslą ir jo siekiu. Dabar mano tikslas yra greičiau pilnai atsistoti ant kojų, nes rugpjūtį Berlyne vyksiančiame Europos lengvosios atletikos čempionate norėčiau bėgti maratoną. Jeigu atsistatysiu, būsiu labai laiminga (šypsosi).

– Jūs dirbate Panevėžio kariuomenėje, Karaliaus Mindaugo husarų batalione. Esate karė profesionalė, tam reikia nemažai jėgų. Kodėl pasirinkote šią profesiją?

– Eidama į kariuomenę norėjau išbandyti savo jėgas, charakterį. Iš pradžių buvau karė savanorė, vėliau atsilaisvino vieta profesionalioje kariuomenėje. Niekur nėra lengva, kur man įdomu (juokiasi).

– Kariuomenėje tenka nemažai bėgioti. Kaip sekasi varžytis su kariškiais vyrais?

– Pagalvokite, kaip vaikinai jaučiasi, kai mergina juos lenkia (juokiasi). Jie bando nepasiduoti – stipresni mėgina bėgti šalia manęs (juokiasi).

– Jūs ištikima „Citadele Kauno maratono“ dalyvė. Ar startuosite šiais metais?

– Planuoju dalyvauti – jeigu ne kaip profesionalė, tai simboliškai bėgsiu. „Citadele Kauno maratonas“ labai smagi šventė, daug žmonių susirenka, puiki nuotaika visada tvyro (šypsosi).