Mokytojo orumas – visuomenės reikalas: kritikuoti lengva, tačiau stoti į jų vietą norėtų retas?

Pagarbus mokinių, tėvų ir mokytojų santykis buvo žinomas dar tarpukariu, kai mokytojas buvo inteligentijos atstovas ir didžiausias šviesulys. Todėl aš jau nuo pirmos klasės žinojau, kad mokytojas – šventas ir abejoti juo nevalia. To mane mokė mama – istorijos mokytoja. Ir nors vengiu frazės „anksčiau viskas buvo kitaip“, turiu pripažinti, kad tiesos šiuose žodžiuose yra. Iki šiol pamenu išsišokėlį klasioką, kuris į klasės auklėtojos pastabą atsakė riebiu keiksmažodžiu. Tuomet man tai atrodė protu nesuvokiama, dabar gi tokiu elgesiu mažai ką nustebinsi. Iškviesti dėl nedrausmingos atžalos į mokyklą prieš 30 metų tėvai taip pat elgėsi kitaip – pas mokytoją jie ėjo išklausyti, o ne ginčytis. Šiandien suaugusieji nesibodi svaidyti kritikos strėlių pedagogams, moko juos, kaip reikėtų dirbti, o prisėdę prie antroko namų darbų nesugeba išaiškinti elementaraus matematinio uždavinio sprendimo.

V.Žydžiūnaitė džiaugėsi, kad jos gyvenime buvo ne vienas mokytojas šviesulys. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Apie šiandienio mokytojo skleidžiamą šviesą, vaidmenį visuomenėje, apie jo santykį su mokiniais ir tėvais savo įžvalgomis dalijosi Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, medicinos ir sveikatos mokslų, slaugos habilituota daktarė Vilma Žydžiūnaitė.

– Pradėkime nuo to, koks šiandien yra mokytojo veidas?

– Turbūt jis yra visoks, todėl kalbėdama apie tai esu atsargi. Aš dėstau magistrantūroje, kur dauguma žmonių ateina jau būdami mokytojais. Jie yra brandūs žmonės, jie daro kitus pasirinkimus, jie kelia kvalifikaciją, tobulėja. Dirbu taip pat pagal doktorantūros lygmenį, vadinasi, aš sutinku mokytojų, kurie jau yra pasirinkę šį kelią ir yra sąlytyje su mokiniais. Štai čia yra labai svarbus momentas – susitikusi su jais aš neretai būnu nustebinta. Nustebinta visaip.

Kažkada kalbėdavau apie svajonę, tiksliau – normą, kad mokytojas visų pirma yra nepaprastai aukštos erudicijos žmogus, intelektualas. Šiandien pusiausvyros tarp tų dviejų dimensijų nelabai galėčiau išvesti. Todėl manau, kad akademinių žmonių darbas aukštojoje mokykloje dirbant su būsimais mokytojais – nuo bakalauro ir vėliau kitose pakopose, kai tenka sutikti praktikus, yra nelengvas, nes jis nėra vienos krypties. Mes tampame atsakingi ne tik už profesinį mokytojo tobulėjimą – mes tampame atsakingi už tam tikrų nišų, kurios  dar tuščios, atradimą ir jų užpildymą kartu su bestudijuojančiais mokytojais arba su studentais, siekiančiais mokytojo profesijos. Vadinasi, už tų nišų pripildymą, konstravimą, ne tik tikslinių profesinių žinių, bet ir kito žinojimo, kuris yra neatsiejama mokytojo profesinės būties ir gyvenimo dalis, o gal netgi esamybė. Vaikas, baigęs mokyklą, turi būti laimingas, bet ne dėl fakto, kad baigė, o dėl to, kad jis pamilo mokymąsi, jo gyvenime atsirado žinojimas, kad nėra svarbių ar nesvarbių dalykų.

Mokytojui nepakanka skaityti profesinę literatūrą. Mokytojas turi būti sau įsipareigojęs. Teatras, knyga, spektaklis, opera – nedarydamas to, tu neatversi pasaulio vaikui.

Viskas yra labai įdomu! Matematika yra įdomi, o ne tik svarbi, nes ji yra kiekvienos mūsų dienos dalis. Ir fizika yra fantastiška, nes lapų judėjimas, balso stygos, kurios reguliuojasi, mūsų regėjimas yra fizika. Kur dar literatūra, be kurios mes esame negyvi, menai ir t.t. Turiu galvoje, kad profiliavimas stumia vaiką redukuoti šį gyvenimą, o mokytojai yra sistemoje, kurioje jie orientuojasi į egzaminą, jo išlaikymą ir kitus akademinius dalykus. Mokytojai, kad ir norėtų, negali orientuotis į vaiko patyrimo džiaugsmą. Todėl šiandien mokytojo veidas yra rūpesčio veidas.

Mokytojų bendruomenėje yra daug svajonių apie tai, kaip padaryti mokymąsi integralų, keisti aplinkas ir tai daryti labai lanksčiai. Sakykite, argi mes nesvajojame apie pamokas, kurių dalis vyktų dailės galerijoje? Toje pačioje pamokoje pagal programą kartu dirbtų dailės, chemijos, fizikos, istorijos, gamtos mokslų mokytojai. Įsivaizduokite, viskas vyksta toje erdvėje matant paveikslus, galvojant apie cheminę dažų sudėtį, apie konkretų amžių. Įsivaizduojate, koks tai kompleksinis dalykas? Ar kiekvienas mokytojas gali įgyvendinti tokią programą? Sudėtinga, ar ne? Bet manau, kad mes turime didžiąją dalį mokytojų, kurie būtų pajėgūs tai įgyvendinti, jei tik mokyklų ir švietimo sistema tai leistų daryti.

Šiandien sistemoje yra per daug redukcijos ir kai mes kalbame apie mokytoją, kuris turėtų vesti į priekį, mes staiga pamatome suprimityvintą vaizdą – mokytojas lyg veda, veda, veda ir prie ko jis priveda? Prie egzamino, prie atsiskaitymo, bet ar iš tiesų tai yra mokymosi misija? Netgi dedant didžiausias pastangas, kai mokytojas sako: „Aš mokau dėl vaiko mokymosi“, mes būtinai įterpiame: „Dėl kokio mokymosi?“ Dėl geresnio vaiko mokymosi! Mes turėtume labai aiškiai matyti keletą svarbių dedamųjų – mokykloje pagrindinis veikėjas, kuriuo mes pasitikime, yra mokytojas. Mokytojas yra baigęs mokslus ir yra pasirengęs dirbti su vaikais. Ties tuo mes turime braukti brūkšnį. Kodėl tai sakau? Tai pati pradžių pradžia išmokti pasitikėti žmonėmis, kurie yra įgiję reikiamą išsilavinimą ir turi teisę dirbti tą darbą. Koks dar yra mokytojo veidas? Nuolatos ieškančio žmogaus veidas. Todėl, kad, kaip minėjau, sistemoje, kurioje yra labai daug redukcijos ir orientacija yra į gerus ir geriausius akademinius pasiekimus, mokytojas net ir su fantastiškiausiomis intencijomis yra įterptas į labai formalius momentus, kuriuos reikia įvykdyti, o paskui jį turi keliauti besimokantieji. Jeigu jie nekeliauja, tada jų pasiekimai nėra geri ir geriausi. Tada mokytojas savo siekimo veidą vėl perkelia į rūpesčio veidą, nes jam rūpi visi mokiniai. Deja, tada jie vertinami be sentimentų, o per formalius dalykus, todėl trečias mokytojo veidas – vidinio jautrumo veidas. Mokytojas mato visus mokinius, bet jis yra apribotas laiko, per kurį turi išmokyti, įvertinti ir per kurį turi suskirstyti vaikus į labai gerai, vidutiniškai ir blogai besimokančius. Nors konceptualiai, ką mes sakome? Vaikų taip vertinti negalima, nes visi jie mokosi ir kiekvienas turi savo išjudėjimo startą. Bet sistemoje, bent jau valstybinėje, kurioje dirba mokytojai, nelabai yra galimybių formuoti ir įgyvendinti individualizuotą mokymosi planą. Tai štai mokytojo veidas yra balansavimo tarp norų, lūkesčių ir realybės veidas. Todėl, kad iškyla daug norų ir lūkesčių, mokytojas yra nuolatinio mokymosi ir informacijos gavimo sraute, bet ir įpareigotas siekti gerų ir geriausių rezultatų. Ar tai yra blogai? Tai turbūt neblogai, bet vertėtų tada realistiškai matyti tą tikrąjį mokyklinio švietimo paveikslą. Mes negalime reikalauti iš mokytojo to, ko jis tiesiog nepajėgus fiziškai įvykdyti.

– Mes kalbame, kad pandemiją ir nuotolinis mokymas padarė daug žalos mokiniams, bet pamirštame mokytojus. Kaip juos paveikė ši situacija?

– Šiandien mokytojai patiria tęstinį pedagoginės kaltės jausmą, nes neranda ko? Santykio. Jis yra ekraninis. Ilgą laiką toks buvo. Tėvai pastebi vaikų mokymosi spragas, nes nebuvo kontakto, konsultacijos galbūt nebuvo tokios kokybiškos. Tai štai – mokytojo veidas šiandien yra daugiaspalvis, bet norėčiau paminėti ir pozityviąją jo pusę. Šiandien mokytojas drąsesnis, ir tai yra didžiulis laimėjimas. Visų pirma, pačių mokytojų profesinės bendruomenės ir, vienareikšmiškai, aukštųjų mokyklų, kurios rengia mokytojus, organizuoja kvalifikacijos tobulinimo kursus, įtraukia į konferencijas, kur prasideda dialogas. Vyksta reiškiniai, kurių prieš gerus 30 metų nebuvo, ir manyčiau, kad ne tik gyvenimas, bet ir tyrimų rezultatai rodo, kad mokytojas šiandien yra drąsus ir džiaugsmingai gali pasakyti: „Taip, aš esu mokytojas ir noriu juo likti, nes ši profesija turi kryptį.“ Kokia ta kryptis šiandien? Auginti vaiką jo gerovei. Prieš daugelį metų mokytojai nekalbėdavo apie tokius dalykus. Būdavo daugiau rūpesčių, dokumentacijos, atlygio dalykų. Šiandien, drįsčiau sakyti, kad prioritetai dėliojasi kitokiu eiliškumu. Šiandien mokytojai daugiau kalba apie vaiką, apie santykį, mokyklos aplinką, apie savo orumą ir tik paskui apie formalius dalykus.

Kritikuoti mokytojus lengva, tačiau stoti į jų vietą norėtų retas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Kalbame apie mokytojo orumą, bet ar mokytoją orų daro tokia labdara, kaip nemokamas viešasis transportas, apie kurį vos prieš kelias dienas prabilo Vilniaus meras.

– Nėra pusiausvyros, jei klaustumėte apie mano reakcijas į tokius dalykus kaip nemokamas autobusas ar, tarkim, stipendijos už tai, kad baigę vidurinę mokyklą mokiniai renkasi mokytojo profesiją. Šiuo atveju prasminga būtų pažiūrėti pozityviai – psichologinis krūvis kompensuojamas bent kažkokiu matomu veiksmu. Mes gyvename visuomenėje, kurioje prasmę turi matomas, apčiuopiamas dalykas. Manau, kad tai yra politinis, socialinis, profesinis projektas, galvojant apie tą pačiupinėjimą. Bandoma ieškoti būdų, kaip parodyti mokytojams, kad juos vertiname, nes sistema spaudžia, kūrybiškumo – ne per daug, lyderystė kol kas teorinė. Daug visokių niuansų, taigi galimybė turėti profesinę teisę bent jau nemokamai važiuoti viešuoju transportu yra gerai. Tik aš norėčiau linkėti mokytojams lygiai taip pat džiaugsmingai priimti didžiulę mūsų valstybėje esančią dovaną – vakcinas nuo koronaviruso. Įsivaizduokite, kad mokytojas kaip autoritetas neabejoja, tada ir mokiniai, ir tėvai reaguoja kitaip. O jei leidi suabejoti autoritetu, tada nieko nėra.

– Gyvename visuomenėje, kurioje prasmę turi matomi dalykai, o savos srities specialistus neretai nurungia „Google“ konsultacijos. Pasitelkę jas, mes patys sau diagnozuojame ligas ir žinome, kaip pamokoje turėtų dirbti mokytojas.

– Žinote, toks keistas momentas – mes nemėgstame, kai mus vertina, bet mes vis dar esame linkę mokyti, moralizuoti ir teisti kitus. Tu neturi išsilavinimo, nežinai tų dalykų, kaip tu gali man sakyti, kas ir kaip yra? Pakomentuoti feisbuke? O jei nors vieno tų tėvų paprašytų išdėstyti pamoką 40 vaikų ir pasiekti reikiamų rezultatų? Būtų smalsu pasižiūrėti, o paskui atlikti tyrimą. Visa agresyvi drąsa pasibaigia, kai žmogus pajaučia, kaip yra iš tiesų. Ar lengva būti mokytoju? Ne, tai nelengva, nes mes kalbame ne tik apie pasiruošimą pamokai, bet ir apie emocinį pasirengimą, kad tave klausytų ir girdėtų. Mokytojas stoja prieš masę žmonių ir vien tik savo protu, savo intelektu padaro tokius dalykus! Manau, esminis mūsų visuomenės darbas – prisidėti prie mokytojo orumo. Susitelkime suturėti save nuo bet kokių komentarų, išmokime pasitikėti mokytoju. Tai būtų kertinis posūkis ir mes pradėtume mokyklą matyti ne pagal savo norus ir pageidavimus, o vaiko, kad jis būtų laimingas ir turėtų gerą gyvenimą. O kieno gyvenimas yra geras? Išsilavinusio, apsiskaičiusio žmogaus. Kai mokaisi gerai, tu kaip Alisa iš Stebuklų šalies judi bent penkiais žingsniais greičiau nei kiti, bet ne todėl, kad lenktyniauji, o todėl, kad tu tiesiog judi į šviesą. Kuo daugiau esi išsilavinęs, apsiskaitęs, tuo tavo ateitis šviesesnė, didesnis šansas turėti geresnę aplinką, darbą, atlygį, o svarbiausia – tu pats gali priimti sprendimus. Geras mokymasis – tavo laisvė ir taip yra visame pasaulyje. Ar mes turime įrodymų? Turime. Kas kuria NASA? Tie, kurie knygučių paskaitė. Ar jie visi turėjo idealius mokytojus? Nežinau, bet jie turėjo mokytojus.

Mokytojų bendruomenėje yra daug svajonių apie tai, kaip padaryti mokymąsi integralų, keisti aplinkas ir tai daryti labai lanksčiai.

– Kalbame apie pagarbą mokytojui. Ar pakanka gerbti mokytoją vien už tai, kad jis yra, ar svarbu, koks jis yra?

– Mokytojui nepakanka skaityti profesinę literatūrą. Mokytojas turi būti sau įsipareigojęs. Teatras, knyga, spektaklis, opera – nedarydamas to, tu neatversi pasaulio vaikui. Lygiai taip pat, kaip ir tėvai. Aš nuo mažens vaikščiojau į parodas. Ar viską supratau būdama labai maža? Ne, tačiau manyje susiformavo intelektinis, jausminis, emocinis įgūdis, nes mane vedžiojo ne kaip po parduotuvę. Mes stojome prie kiekvieno eksponato ir kalbėjomės, o kai paaugau, pradėjau jausti muziejaus, teatro, knygos alkį. Todėl mano studentai per metodologijos paskaitas gauna užtaisą ir kitų dalykų – Fiodoro Dostojevskio, Levo Tolstojaus, begalės užsienio literatūros žmonių, teatro, muzikos. Be viso šito mes esame niekas, kaip ir švietimas be kultūros, kaip ir mokytojas be kultūros. Grįžtu prie esminio dalyko – mokytojas yra mokiniui, mokymuisi, mokyklai, švietimui ir valstybei, nors aš norėčiau sakyti tėvynei. Mokytojas, kuris nesuvokia šitos dimensijos, nėra inteligentas, jis yra tiesiog profesionalas.