Žirgas – jėgos simbolis. Daugelis žmonių jaučia baimę šiems tauriems gyvūnams. Tačiau Augustė nuo ankstyvos vaikystės suprato, kad žirgas bus neatsiejamas nuo jos gyvenimo. Vos trejų metų sulaukusi mergaitė jau sėdėjo balne.
Judri ir vietoje nenustygstanti mergaitė didžiąją laiko dalį praleidžia netoli Kauno esančiame žirgyne „Pajiesio žirgai“. Kiek labiau nurimsta tuomet, kai ateina metas ruoštis treniruotei. Kruopščiai išvaliusi kanopas, iššukavusi karčius ir uždėjusi balną, Augustė bei jos mylimas ponis Dusia išjoja į pievas. Kol ponio garde nėra, jį pavaduoja mažylės žaislinis automobiliukas. Pasitikėjimas tarp mergaitės ir žirgo užhipnotizuoja.
Dienų žirgyne būna visokių: liūdnų, kai žvilgsniu išlydimas žirgas keliauja pas kitus šeimininkus, keliančių susidomėjimą – kai pamato paskerstą avį, bei džiugių – kai šiltais vasaros vakarais šokinėja šiauduose.
Augustės namų lentynos vis pildosi prizais, rozetėmis, taurėmis už dažnai laimimas pirmąsias vietas. Kur tik pažiūrėsi – visur žirgų atvaizdai: nuo spalvinimo knygelių, pieštukų, puodelių, patalynės, iki mergaitės suknelės. Jaunosios raitėlės namuose žaidžiama ne lėlėmis, o pasistatytomis kliūtimis, per kurias šokinėja pati, imituodama konkūro varžybas.
„Joti neversiu ir nedrausiu. Mes nesiekiam sporto aukštumų, tiesiog noriu savo vaikui turtingos ir išmintingos vaikystės“, – sako Augustės mama Dalia, kuri yra ir jos trenerė.
Šis fotopasakojimas yra Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studentės Justinos Butkutės fotožurnalistikos paskaitos egzamino darbas.
Naujausi komentarai