Meilę sau atstojo rūpinimasis lietuvybe

Pašnekovei teko daugybę kartų važinėti autobusu į Pelesos kraštą, kur pašte užsakydavo vietos lietuviams lietuviškų laikraščių, nes užsakytieji iš Lietuvos jų nepasiekdavo. Tačiau ilgainiui vietos saugumiečiai, įsirengę stebėjimo punktą prie autobusų stoties veikusios parduotuvės, atkreipė dėmesį iš Lietuvos atvykstančią moterį. Tai pajutusi, B.Fedaravičienė išsiuntė į Pelesą užsakyti laikraščių savo moksleivį sūnų, tačiau saugumiečiai jį sučiupo. Nuvesdintas į milicijos skyrių, berniukas pasiprašė į tualetą, išlindo pro jo langą laukan ir pabėgo.

Šiuolaikiniai knygnešiai

"Vilnijos" draugija rinko lietuviškas knygas. Aš, dirbdama M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, taip pat rinkau lietuviškas knygas ir dėjau jas į dėžes, kurias laikiau po laiptais. Kai muziejaus direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Bernardas Sliesoraitis važiuodavo į Vilnių, visada rasdavo vietos savo autobusiuke ir lietuviškoms knygoms, kurias nuveždavo į aktyviai veikusį Kultūros fondą, vadovaujamą prof. Česlovo Kudabos. Iš ten knygos, surinktos ne tik Kaune, buvo vežamos į lietuviškąsias Baltarusijos vietas. Beje, "Vilnijos" draugijos Kauno skyrių įkūrėme 1988 m. Skleisti informaciją apie jo veiklą, renginius, išvykas mums labai padėjo anuometė "Kauno tiesa", – tvirtino pašnekovė.

Pasak B.Fedaravičienės, palikusi skelbimą "Kauno tiesos" redakcijoje, skubėdavo į knygyną priešais autobusų stotį Vytauto pr. (tuomečiame Lenino pr.). Ten už T.Ivanausko asmeninius pinigus vedėja parinkdavo lietuviškiausias knygas ir albumus, supakuodavo, o B.Fedaravičienė atsiskaitydavo su ja grynais, visada paimdama sąskaitas. Viktoras Mindžiulis iš anuometės Žemės ūkio akademijos, prieš važiuodamas Baltarusijon, pas tėvus, paimdavo iš minėto knygyno supakuotą į du pakus po 20–25 kg literatūrą ir veždavo autobusu į Pelesą. Knygšnešės veiklos B.Fedaravičienė nenutraukė ir po 1990 m.

Vežė vaikus į Lietuvą

"T.Ivanausko studentas Filipavičius – vardo neatsimenu – sudarė viso lietuviško arealo Baltarusijoje žemėlapį, surašė lietuvius, o štai J.Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius nuo 1994 m. Paulius Martinaitis organizuodavo mokinių dviračių žygius, kad patikslintų tą žemėlapį", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Anot pašnekovės, jai ir jos bendraminčiams rūpėjo atvežti į Lietuvą iš Baltarusijos pakraščių lietuvių vaikus mokytis. Šį sumanymą septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje padėdavo realizuoti Švietimo ministerijoje dirbusi Vilniaus šviesuolio Juozo Maceikos žmona Salomėja. Ji pateikdavo B.Fedaravičienei informaciją, kur Lietuvoje yra laisvų vietų vaikų internatuose.

"T.Ivanauskas duodavo savaitgaliais savo automobilį, ir aš su vairuotoju važinėjome po lietuviškas Baltarusijos vietoves, kur rinkdavome tėvų pareiškimus, kad jų vaikai būtų priimti į internatus Lietuvoje. Už daugelio vaikų išlaikymą mokėjo T.Ivanauskas. Kai vaikai baigdavo vidurinį mokslą, rūpindavomės, kad jie įstotų į aukštąsias mokyklas. Šį klausimą teigiamai išspręsti efektyviai padėdavo prof. K.Baršauskas, ko negalėčiau pasakyti apie Vilniaus universiteto rektorių prof. Joną Kubilių. Tačiau mums talkino jo sekretorė Panavaitė, sovietmečiu mįslingai žuvusio kalbininko Jono Kazlausko žmona Aldona, vokiečių kalbą dėsčiusi Eugenija Vengrienė", – vardijo B.Fedaravičienė.

Negali užmiršti

Pašnekovė iki šiol graužiasi įkalbėjusi sovietmečiu vilnietę Teresę Povilaitytę, anuomet dar tik būsimą lituanistę, važiuoti mokytojauti į Pelesą. Mat profesoriai T.Ivanauskas ir J.Kazlauskas, prižadėję jai, grįžusiai po ketverių metų į Vilnių, butą ir darbą, mirė vienas po kito. Mergina liko be nieko. Gal ji atleido B.Fedaravičienei, kuri, susiklosčius itin nepalankioms aplinkybėms, negalėjo ištesėti savo pažado?

Prisimena pašnekovė ir dar vieną stresą, kurį patyrė, kai mirė T.Ivanauskas – liko neapmokėtas vaikų išlaikymas internatuose. Išspręsti šią problemą padėjo jos Vilniaus periodo draugai: prof. Petras Norkūnas, prof. Marija Karužaitė-Horodničienė. Parėmė ir kaunietės Kazimiera Galaunienė, Danutė Grinkevičienė bei kiti.

"Aš nepasitraukiau iš aktyvios veiklos, net ir sulaukusi 80-ies, – tvirtino B.Fedaravičienė. – Juk rūpinausi bažnyčios Pelesoje statyba. Šį pelesiečių troškimą įgyvendinti padėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius – jo iniciatyva tikintieji Lietuvoje aukojo tam tikslui daug pinigų. Bažnyčios atidarymo iškilmes surengti padėjo kauniečių choras "Leliumai", vadovaujamas prof. Albino Petrausko. Šventė buvo nepaprasta – Pelesos pagrindinės gatvės namų langus dengė kilimai ir šventųjų paveikslai. Beje, "Leliumai" man talkino atidengiant Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, atstatytą Knygnešių sienelę, skulptūras "Vargo mokykla", "Knygnešys", – priminė B.Fedaravičienė.

Kasdienė malda

Pašnekovė prisiminė, kaip jai pavyko realizuoti "Vargo mokyklos" atstatymo idėją. "Atkūrus nepriklausomybę, Švietimo ministru buvo Darius Kuolys. Aš nuo jaunystės gerai pažinojau jo žmonos mamą – Meilę Lukšienę, kuriai pasakiau, kad noriu, jog moksleiviai visoje Lietuvoje rinktų metalo laužą skulptūrai nulieti. M.Lukšienei patiko ši idėja ir D.Kuolys pasirūpino, kad ji būtų įgyvendinta", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Akmenų rinkimo Nežinomo kareivio paminklui Kaune akciją organizavo Vytauto Didžiojo karo muziejus. B.Fedaravičienė su bendraminčiais rinko nurodyto dydžio akmenis nuo Linkmenų iki Dūkšto. Kapsulėje po paminklu yra surašyta, kas, kiek ir iš kur surinko akmenų.

Į tradicinį klausimą, kokia yra jos, B.Fedaravičienės, prasmingo ir ilgo gyvenimo formulė, 100-metis Lietuvos nepriklausomybės simbolis atsakė: "Jokių paslapčių neturiu – valgau viską, ką dukra Dalia paduoda ir dar kavą su keliais lašais konjako geriu. O jeigu rimtai, tai Dievas, matyt, dar girdi mano kasdienę maldą, kuri skamba taip: Viešpatie, paimk mane nuo žemės pirma, nei užges mano širdyje meilė žmogui, ir pirmiau, nei tapsiu našta savo vaikams. Na, dar norėčiau sutvarkyti savo ir mano labai gerbiamo žmogaus – T.Ivanausko archyvus ir sužinoti, kad bus įgyvendinta J.Basanavičiaus idėja – pastatyti Vilniuje, ant Tauro kalno Tautos namus."

Ankstesnį pasakojimą skaitykite čia.