M. Marma – primirštas valstybininkas iš Vilkijos

Pažino iš mamos pasakojimų

"Tėvą pažinau tik iš mamos pasakojimų", – prisipažįsta jauniausias M.Marmos sūnus Juridis Marma, gimęs po tėvo mirties. Dabar jis šeimininkauja medinuke Vilkijos Bažnyčios gatvėje, kuriame anksčiau gyveno jo senelis, vėliau – tėvas.

"Vilkijoje gyveno nemažai Marmų, visi jie buvo neramūs, kairuoliški, kilę iš apačios – baudžiauninkų vaikai ir pan. Ir Alfonsas Marma, kuris vėliau emigravo į Braziliją, buvo kairuoliškų, komunistinių pažiūrų. Už tai sovietmečiu jo vardu Vilkijoje pavadinta gatvė. O mano tėvas, dar studijuodamas teisę Tartu universitete, įstojo į socialistinį revoliucinį būrelį, kuris propagavo prieš carizmą nukreiptas idėjas. 1905 m. studentai išvažiavo į namus kelti revoliucijos, – apie daugiau kaip 100 metų senumo įvykius pasakoja J.Marma. – Tėvui tada buvo 19 metų. Jis su bendraminčiais čia, Vilkijos turguje, užsilipęs ant statinės, ėmė skelbti visokius pareiškimus, ir viskas baigėsi tuo, kad juos suėmė. Tėvas tik tris mėnesius kalėjo, nes jo vyresnis brolis Kazimieras, Krakių klebonas, kuris tėvą į mokslus išleido, per pažintis išrūpino, kad anksčiau paleistų."

Baigęs studijas, iš pradžių M.Marma dirbo Pasvalio rajone, Joniškėlyje. Iš Biržų ir Joniškėlio apskričių 1919 m. sudarius Pasvalio apskritį, jis paskirtas apskrities viršininku. Eidamas šias pareigas, jis aktyviai rėmė partizanų būrio organizavimą ir veiklą. Organizuotas Joniškio partizanų batalionas, kurį sudarė apie 1,5 tūkst. ginkluotų vyrų. Tai buvo didžiausias tuometėje Lietuvoje veikęs nereguliarus kovinis vienetas. M.Marma ir pats kovojo partizanų būriuose prieš bolševikus ir bermontininkus. Mūšyje prie Kupreliškio miestelio buvo patekęs į nelaisvę, netrukus išvaduotas. Kadangi M.Marma gerai žinojo partizaninę veiklą, pats buvo ją organizavęs, kai Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Lietuvai, jo patirtis buvo pasitelkta ir ten.

Po 1926 m. perversmo, kai į valdžią atėjo Antanas Smetona, Lietuvos valstiečiai liaudininkai imti persekioti.

Kai vilkijiečio partijos kolega iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos Kazys Škirpa 1921 m. išėjo iš Steigiamojo Seimo, M.Marma užėmė jo vietą – ėmė dirbti Seime, aktyviai dalyvavo bendrosios teisės komisijos veikloje ir svarstant Lietuvos valstybės konstitucijos projektą. 1923–1925 m. M.Marma dirbo Marijampolės apskrities viršininku.

"Po 1926 m. perversmo, kai į valdžią atėjo Antanas Smetona, Lietuvos valstiečiai liaudininkai imti persekioti. Ne tik tėvas – ir banke dirbusi jo pirmoji žmona – buvo atleisti iš darbo. Tuomet tėvas ėmė verstis advokato praktika. Iš pradžių Kaune, vėliau atsikraustė į Vilkiją. Čia nuo džiovos mirus jo pirmajai žmonai, į šiuos namus dirbti tarnaite ir padėti prižiūrėti taip pat džiova sirgusią dukrą Marytę buvo pasamdyta mano mama Juozeipata. Tėvas svarstė parduoti žemes prie Vilkijos ir išsiųsti dukrą gydytis į Šveicariją, bet nespėjo – Marytė Romainių tuberkuliozės ligoninėje mirė. Mama buvo našlė su dviem vaikais – augino sūnų ir dukrą. Po kurio laiko du našliai susituokė, 1944 m. gimė mano sesuo Milda", – šeimos istoriją pasakoja vilkijietis.

Išsiuntė į Vorkutos lagerį

Karo metais M.Marmos šeima kurį laiką slėpė žydų tautybės asmenį. "Tas žmogus – advokatas iš Marijampolės – prasidėjus karui atbėgo pas savo brolį į Vilkiją norėdamas pasislėpti, bet tas nepriėmė. Tėvas priėmė, bet kažkas pastebėjo tą žmogų naktį išėjusį gryno oro įkvėpti ir įskundė. O tuo metu Vilkijoje vokiečiai ieškojo vieno žydo komunisto, buvo labai rizikinga toliau jį slėpti. Mama išvežė jį Kauno link. Nežinau, kaip jo likimas susiklostė toliau, bet manau, jei būtų išgyvenęs, mes apie jį žinotume", – užsimena pašnekovas.

Karo metu M.Marma padėjo iš IX forto išlaisvinti keletą vilkijiečių, kurie pirmosios sovietų okupacijos metu prijautė naujajam režimui. "Vokiečiai juos suėmė, išvežė į IX fortą. "Jų žmonos kreipėsi į tėvą pagalbos. Tėvas, mokėdamas vokiečių kalbą, nuėjo pas komendantą, surašė raštą, kad jie nekalti, kad tai – tik nesusipratę tamsūs kaimiečiai, ir juos paleido. O kai antrą kartą rusai užėjo, dėl to rašto jam pripaišė, kad jis bendradarbiavo su naciais", – užsiminė J.Marma.

Po karo sugrįžusiai sovietų valdžiai M.Marma iš karto neįtiko ir dėl to, kad būdamas Vilkijos gimnazijos tėvų komiteto pirmininku, po vieno saugumiečių pasilinksminimo su gimnazistėmis per susirinkimą pareiškė, kad saugumiečiams už tokią veiklą gresia penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. "Po šio susirinkimo viena mokytoja paskambino į saugumą ir apie tai pranešė. Saugume pasakė: gerai, mes duosime Marmai tuos penkerius metus. Buvo 1945 m., tada nereikėjo tikro teismo, veikė vadinamosios troikės: trise – vietos partijos, saugumo, policijos viršininkai surašydavo bylą ir tą žmogų nuteisdavo. Taip tėvuką išsiuntė į Vorkutos lagerį. Mano tikrai seseriai tuomet buvo vieni metai. O mamą 1949 m. išbuožino – su trim vaikais išvežė į Irkutsko sritį, Čeremchovą", – pasak J.Marmos, po metų prie šeimos Čeremchove prisijungė ir tėvas. Penkerius metus praleidęs Vorkutoje, jis galėjo pasirinkti gyvenamąją vietą. Kartu šeima tebuvo ketverius metus: sulaukęs 68-erių, M.Marma mirė nuo vėžio. "Tas vėžys jį suėdė staiga. Kai tėvas jau sirgdamas gulėjo ligoninėje, mama jam pasakė, kad laukiasi. Tėvas sako: to betrūko, aš taip sergu, tu laukiesi. O mama slapta tikėjosi, kad gims sūnus, žinojo, kad tėvas labai norėjo sūnaus. Spalį mirė tėvas, o gegužę gimiau aš, – šypsodamasis pasakoja J.Marma. – Kalbų buvo visokių: kad aš – kito tėvo ir pan. Tik kai pradėjau labai panašiai kaip tėvas vaikščioti, susinervinęs visai kaip tėvas elgtis, tos kalbos ėmė rimti."

Kaulus parsivežė lagamine

1958 m. J.Marmienė su sūnumi ir dukromis iš Sibiro sugrįžo į Vilkiją. "Tėvo namą mamai pavyko susigrąžinti dar sovietmečiu, antrą kartą kreipusis į teismą. Vyko teismai, saugumas apklausė kaimynus, reikėjo dokumentus sutvarkyti, kad teismas buvo fiktyvus, kad liudininkų parodymai buvo melagingi. Liudijo tėvo iš forto išgelbėti vyrai, kiti. O sklypą su tvenkiniu iki pat tėvo sodintų medžių mums sugrąžino jau atkūrus nepriklausomybę", – J.Marma užsiminė, kad sodybos kieme esantis tvenkinukas sovietmečiu buvo padidintas – čia ruoštasi įrengti miesto parką, užveisti gulbių.

Vyro kaulus, susidėjusi į lagaminą, iš Sibiro J.Marmienė parsivežė 1989 m., pačioje atgimimo pradžioje, ir perlaidojo Vilkijos kapinėse.

"Senieji vilkijiečiai, kurie prisimena uošvį, jį apibūdina labai gražiai. Prisimena jį ir kaip advokatą, vienoje ar kitoje byloje juos gynusį, ir apskritai kaip gerą bendruomenišką žmogų", – užsimena J.Marmos žmona Elena Marmienė.

Vilkijoje yra Marmos gatvė, vedanti nuo Čekiškės gatvės šlaitu žemyn ir besibaigianti akligatviu. Toks gatvės pavadinimas liko, nuėmus pirmąją raidę "A.", žymėjusią, kad pavadinimas gatvei suteiktas prisimenant iš šių apylinkių kilusį komunistinių pažiūrų išeivį į Braziliją Alfonsą Marmą.

"Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, būtų tikslinga Marmos gatvę pavadinti tiksliau: Mykolo Marmos gatve, o prie namo, kuriame gyveno ir dirbo advokatu, sienos atidengti paminklinę lentą, kad šiame name 1936–1945 m. gyveno ir dirbo Steigiamojo Seimo narys, teisininkas, politinis ir visuomenės veikėjas Mykolas Marma", – įsitikinęs Kraštotyros draugijos Kauno rajono skyriaus pirmininkas Antanas Vaičius.

Organizavo partizanų būrius

M.Marma gimė 1886 m. Vilkijoje. Čia baigęs pradinę mokyklą, 1897–1905 m. mokėsi Mintaujos (Latvija) gimnazijoje. 1905 m. įstojo į Tartu (Estija) universiteto Teisės fakultetą, kurį baigęs įgijo teisininko specialybę. Visuomeninę veiklą pradėjo 1905 m. – dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje.

1917 m. M.Marma dalyvavo lietuvių Seime Peterburge, atstovaudamas Tartu lietuviams. 1918 m. pabaigoje, grįžęs į Lietuvą aktyviai įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir kovą su vidaus ir išorės priešais. Jis buvo išrinktas Kriūkų valsčiaus komiteto pirmininku, vėliau – Joniškio apskrities pirmininku.

Dirbdamas Pasvalio apskrities viršininku, organizavo partizanų būrius. 1919 m. Pasvalio apskrities seimelio posėdyje, dalyvaujant apskrities viršininkui M.Marmai, svarstytas kovos su bermontininkais klausimas ir priimtas atsišaukimas į apskrities gyventojus. Šį atsišaukimą knygoje "Nepriklausomybės kovos Pasvalio krašte 1918–1919 m." cituoja istorikas Jonas Aničas:

"Mes, Pasvalio apskrities seimelis, apsvarstęs Lietuvos padėtį, šiuo sunkiu metu matome būtiną reikalą remti visas Lietuvos valdžios pastangas atvaduoti kraštą nuo įvairių priešų ir ypač kolčiakininkų. Stenkimės padėti tverti partizanų būrius, kviesdami stoti į partizanus su ginklu rankose visus susipratusius piliečius, rinkdami aukas pinigais, maistu ir rūbais tiems partizanams palaikyti. Mes kviečiame visus apskrities gyventojus kovoti su Lietuvos nepriklausomybės priešais – vokiečiais, rusais-kolčiakininkais griežtomis priemonėmis. Neduokime padvadų tiems kolčiakininkams, neduokime valgio! Visas žinias apie juos, apie jų veikimą tuojau praneškime partizanams ir Lietuvos kariuomenei. Gana žodžiais vien protestuoti, griebkimės ginklo, piliečiai!"

1919 m. spalį M.Marma paskelbė ir atsargos milicininkų mobilizaciją partizanų būriams sudaryti. Joniškėlio partizanų batalionas buvo pripažintas Lietuvos kariuomenės kariniu daliniu, pavadintas Atskiru partizanų batalionu ir sėkmingai dalyvavo kovose su bolševikų daliniais ir bermontininkais, išvaduodamas Joniškėlį, Vaškus, Pušalotą, Pasvalį, Pumpėnus, Biržus, Vabalninką, Žeimelį, Kriūkus.

1936 m. M.Marma apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordino medaliu su kardais ir Nepriklausomybės medaliu, pažymint jo veiklą Nepriklausomybės karo metu šiaurės rytų Lietuvos partizanų veikloje.