Lapteviečiai: „Prievarta nuo savo žemės atskirti, nukankinti, bet neužmiršti“

Iškalbinga aritmetika

Dėl COVID-19 grėsmių jie tik dabar čia tradiciškai minėjo Gedulo ir vilties dieną.

Anot Laptevų jūros tremtinių brolijai "Lapteviečiai" nuo pat jos įkūrimo 1992 m. vadovaujančio Jono Markausko, nuspręsta nukelti šį minėjimą į Juodojo kaspino dienos išvakares ne tik dėl to, kad po šios datos prasidėjo įvykiai, nulėmę jų visų likimus. Prieš 28-erius metus šioje vietoje buvo pastatyta ir žeminukė-jurta, tapusi šio unikalaus muziejaus po atviru dangumi pradžia.

J.Markauskas, kurio visa šeima tik per stebuklą grįžo iš tremties Arktyje, vadovauja lapteviečių brolijai nuo pat jos įkūrimo. (Evaldo Šemioto nuotr.)

"1942-aisiais apie 3 tūkst. lietuvių, atsidūrę po 1941-ųjų birželio 14-osios trėmimų Altajaus krašte, buvo ištremti dar toliau – į Arkties platybes, – pasakojo J.Markauskas, gimęs 1946-aisiais pačioje šiauriausioje šios tremties vietoje – Trofimovsko saloje. – Tai buvo sovietų vyriausybės idee fixe gaudyti Arkties sąlygomis žuvį ir aprūpinti ja frontą. Bent taip buvo teigiama tuomečiame jos nutarime. Kartu su mumis prie Laptevų jūros iš centrinės Jakutijos dalies buvo išvežti ir apie 5 tūkst. jakutų. Tačiau sąlygos šiam nutarimui įgyvendinti buvo neparuoštos. Iš Arktyje atsidūrusių lietuvių išgyveno tik kas trečias. Apie tūkstantis jų dėl šalčio ar bado mirė jau pirmąją žiemą. O šiuo metu telikę gyvi vos keli šimtai."

Minėjimo metu lapteviečių brolijos pirmininkas paskelbė dar penkias mirusių jos narių pavardes, kurie praėjusiais metais dar dalyvavo renginyje su visais kartu Rumšiškėse.

Buvo ir stebuklų

Viena vyriausių likusių gyvų lapteviečių – 92-ejų Irena Saulutė Špakauskienė, likimo draugų vadinama brolijos siela. Ji – viena  garsaus Rūtos Šepetys romano "Tarp pilkų debesų", išversto į daugiau kaip 20 pasaulio kalbų ir išleisto daugiau kiap 40-yje šalių, pagrindinės herojės Linos prototipų. Ir iki šiol vedanti ekskursijas jau minėtoje žeminukėje-jurtoje, į kurią panašioje tremtyje mirė jos mama.

Anot lapteviečių, net ir be paliovos kūrenant, temperatūra šiose jurtose nepakildavo auksčiau 2 laipsnių. Tačiau I.S.Špakauskienė linkusi pridurti, kad šildytis be paliovos galėjo tik juos prižiūrėję enkavėdistai. O tremtiniams reikėjo eiti per miškus ieškoti rastų iki Lenos upės.

I.S.Špakauskienė nepraleido tradicinio susitikimo su likimo broliais ir seserimis net išsisukusi koją – atvyko pasiramsčiuodama lazda. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Pasak I.S.Špakauskienės, tai, kad iš ten grįžo visa jų brolijos pirmininko J.Markausko šeima, prilygo stebuklui. Jo tėvai mokytojai buvo ištremti su dviem mažamečiais vaikais: dvejų metų sūnumi ir vienų dukra. Paskui jau minėtoje pačioje šiauriausioje Laptevų jūros saloje, kurioje iš viso yra gimę tik septyni žmonės, pasaulį išvydo būsimasis lapteviečių brolijos pirmininkas. Vėliau, jau Jakutske, gimė ir ketvirtas šios šeimos vaikas. Ir visi jie grįžo 1957-aisiais į Lietuvą.

Liko našlaičiai

I.S.Špakauskienės šeimos likimas tragiškesnis. Jos tėvas – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Pranas Valaitis, išėjęs į atsargą dirbęs vieno tarpukario Lietuvos kalėjimo viršininku, buvo sulaikytas kartu su šeima, kai atėjo šios, atskirai besislapsčiusios Šakių rajone, birželio 13-ąją perspėti apie netrukus prasidėsiantį karą. Ir kitą naktį visi buvo išvežti į Vilkaviškio geležinkelio stotį, kurioje tėvas ginkluotų kariškių jėga atplėštas nuo šeimos, o vėliau – sušaudytas.

I.S.Špakauskienė, kuriai tada buvo trylika metų, su šešiolikmečiu broliu bei mama buvo ištremti į Altajų, o vėliau – prie Laptevų jūros. Apie tai, kad tėvas buvo sušaudytas Krasnojarsko srities kalėjime, I.S.Špakauskienė sužinojo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jo atplėšimas jėga nuo šeimos liko toks pat baisus prisiminimas, kaip ir mamos mirtis iš bado 1946-aisiais.

Brolio žygdarbis

Pasak I.S.Špakauskienės, jos broliui pavyko mamą palaidoti. Nors ne vieną jos likimo brolį bei seserį, kurių palaikai, ištraukti iš jurtos su virvėmis už kojų, nes visų jėgos jau buvo išsekusios, pirmąją žiemą buvo tiesiog dedami čia pat lauke. Ir birželį, per ledonešį pakilus Lenos vandeniui, jų kūnai buvo šio nunešti.

I.S.Špakauskienės brolis sugebėjo tą poliarinę spalio naktį, kai mirė mama, vienas iškalti amžinajame įšale beveik Puntuko akmens dydžio duobę. Per 1989-ųjų ekspediciją į buvusios tremties vietą, kai I.S.Špakauskienė parsivežė mamos palaikus į Lietuvą, net aštuoni vyrai beveik pusantros dienos po trupinėlį kalė šį įšalą, kol pasiekė karstą.

Pasiteiravus I.S.Špakauskienės, kas jai padėjo išgyventi Arkties sąlygomis, ji atsakė: "Tėvelio, tapusio savanoriu vos sulaukus aštuoniolikos, genai." O paskui jau su ašaromis akyse pridūrė: "Ir beprotiška meilė Lietuvai."

Lapteviečių susibūrimas šeštadienį Rumšiškėse tradiciškai prasidėjo nuo Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimo. Paskui visi su kunigu Stasiu Kazėnu, dalyvavusiu jau minėtoje 1989-ųjų metų ekspedicijoje, pasimeldė ir pagerbė į tėvynę negrįžusių savo likimo brolių bei seserų atminimą.

Viskas įamžinta

"Prievarta nuo savo žemės atskirti, nukankinti, bet neužmiršti", – skelbia užrašas ant paminklinio akmens, esančio lapteviečių šeštadienio susibūrimo vietoje. Toks pats, kaip ir jų tremties vietoje esančiose kapinėse, kuriose buvo laidojami mirusieji.

Tai buvo sovietų vyriausybės idee fixe gaudyti Arkties sąlygomis žuvį ir aprūpinti ja frontą.

Šalia jo, kaip ir prie greta esančių koplytstulpių, uždegtos žvakutės negrįžusiems. Šiuose koplytstulpiuose įamžintos jų kančios amžino įšalo žemėje.

Vienas iš jų skirtas laidotuvėms, per kurias moterys tempia palaikus su jau minėtomis virvėmis. Kitas skirtas tremtinėms, žvejojusioms išsikirstoje eketėje plikomis rankomis tinklais spiginančiame Arkties šaltyje.

Dar vienas koplytstulpis pavadintas "Malkos-gyvybė". Jame pavaizduotos moterys, ne vieną kilometrą tempiančios iš sniego iškapstytus ar iš ledo iškirstus rąstus.

Teisingumo grimasos

Į lapteviečių minėjimą atvykęs Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas prisiminė prieš 31 metus parašytą savo pirmąjį straipsnį apie jų tėvus ir senelius "Baimės ministerija". Jis teigė radęs archyvuose, kad į Sibirą buvo ištremti keli tūkstančiai Lietuvos vaikų. Ir šiandien niekas nežino, kuo jie galėjo tapti, jeigu būtų išgyvenę.

Į šiųmetį lapteviečių susibūrimą, surengtą ypatingomis sąlygomis, anot jų pačių, atvyko kaip niekad mažai žmonių (Evaldo Šemioto nuotr.)

Kalbėjo istorikas ir apie netrukus pasirodysiančią naująją savo knygą "Raudonasis teroras". Ji – apie tyrimus dėl Lietuvos žmonių trėmimo ir žiauraus elgesio su jais. Deja, tik 50 tokių bylų buvo perduota teismui. O nuteista vos penkiolika asmenų, kurių didžioji dauguma jau buvo mirę.

Iki gyvos galvos nuteistas tik vienintelis Petras Raslanas, kuris spėjo pasislėpti Maskvos srityje. Ir, anot A.Anušausko, apie šį nuosprendį greičiausiai nesužinojo, nes, išsiuntus jį į Rusiją, po metų gautas atsakymas, kad darbuotojas, turėjęs supažindinti nuteistąjį su jam skirta bausme, šį nuosprendį pametė.

Lapteviečių minėjime buvo ir balta bei raudona spalvos. "Mes kartu su broliais ir sesėmis baltarusiais, kurie, kaip ir mes kadaise, šiandien veržiasi iš melo imperijos", – teigė renginį vedęs aktorius Petras Venslovas.