Kūrėjos ateitį išpranašavo dėstytojo sapnas

Ilgus metus kaunietė Zita Jusevičiūtė-Tarasevičienė dirbo dėl vardo, dabar vardas dirba jai, todėl kūrėja tapo ne tai, ko prašo kiti, o tai, ką nori pati.

Iškėlė sau tikslą

Parodai „Eilės ant drobės“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje skaičiuojant paskutiniąsias dienas, su tapytoja Z.Jusevičiūte-Tarasevičiene susitikome trečiajame jo aukšte. Dienas iki skrydžio skaičiavo ir pati kūrėja – baigiantis kovui ji išskrido į Dubliną, kuris jau septyniolika metų jai atstoja antruosius namus.

„Sveiki, aš jūsų laukiau“, – pamačiusi mus lipant laiptais Z.Jusevičiūtė-Tarasevičienė persisvėrė per turėklus.

Vėliau svetingai mostelėjusi ranka pakvietė į nuo spalvų raibstančią parodų salę. Antai, nuo vienos sienos į mane žvelgė dangaus mėlio ir kraujo sodrumo spalviniai, nuo kitos sveikino pavasario žalumos atspalviai ir aukso potėpiai. Priešais stovėjo Zita – santūriai balta ir juoda, su ryškesnėmis sruogomis plaukuose ir raudonų lūpų šypsena. Kai kas galbūt pasakytų – netipiška menininkė. Tokia ji ir man pasirodė. Pirmiausia – kaunietė nustebino amžiumi, kuris prieštaravo jos kūdikio šviesumo odai ir trykštančiai energijai, o vėliau ir savo keliu į menų pasaulį.

Nuomonė: Z.Jusevičiūtė-Tarasevičienė sulaukė ne vieno prašymo tapybos mokyti privačiai, tačiau nė karto nesutiko. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Nuo ko viskas prasidėjo? Greičiausiai, kad nuo mokyklos sąsiuvinių paraščių, kuriose buvo visko“, – prabėgus daugybei metų, vaikiški piešiniai rašaliniu parkeriu, anot 62-ejų menininkės, persikėlė ant drobės.

Kaip? Užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaikus, Zita nusprendė tapti dailininke. Tam, kad žinotų, kaip derinti spalvas, kaip jas skiesti ir gruntuoti drobę, moteris ėmė lankyti privačias dailės pamokas. Fantazijos ji turėjo nuo gimimo.

„Vis pamenu vieno dėstytojo sapną: jame klūpėjau ant žemės prie didelės paklodės ir kažką liejau“, – moteris įsitikinusi, kad mokytojo sapnas lėmė jos pasirinkimą.

Nors namuose yra ne vienas akademinis darbas, menantis bandymus susibičiuliauti su akvarele, guašu ir akrilu, Zita – abstrakcionistė, tapanti aliejiniais dažais.

„Akrilas greitai džiūsta ir neretai keičia spalvą“, – aliejiniai dažai, anot Z.Jusevičiūtės-Tarasevičienės, reikalauja daugiau laiko, tačiau kiekviena minutė verta laukimo.

Negali netapyti

Jau daugybę metų kūrėja gyvena dvigubą gyvenimą. Vienas – Dubline, kitas – gimtajame Kaune. Čia jos gėlės, augintiniai ir namų rūsyje įrengta studija. Tik pajutusi vidinį balso šauksmą kūrėja užsidaro joje ir tapo. Tai Zita daro visiškoje tyloje. Vienintelė muzika – teptuko prisilietimo garsas prie drobės ir kūrėjos širdies plakimas.

„Laikas prie drobės visai kitaip lekia. Atrodo, tapai keliolika minučių, o pasirodo, prabėgo trys valandos“, – Z.Jusevičiūtė-Tarasevičienė tikino, kad kūrybos procese nesidairanti į besisukančias laikrodžio rodykles. Teptukus į šalį tapytoja abstrakcionistė deda tada, kai ir vėl išgirsta savo vidinį balsą.

„Tada net neužsukusi dažų tūbelių kilu į viršų. Žinoma, po kokios valandos ar dviejų grįžtu atgal, – moteris juokavo, kad tapymui jaučianti tokią pat stiprią priklausomybę, kaip ir naktiniai valgytojai, prie viryklės su naktiniais čirškinantys kiaušinienę. – Būna, susiruošiu į lovą ir suprantu, kad noriu tapyti. Žinau, jei taip pasielgsiu, grįšiu visa išsitepliojusi. Žinoma, ir grįžtu tokia.“

Dubline studijos nėra, todėl galimybės menininkę šiek tiek apriboja, bet nesustabdo, todėl ji tapo ir ten, nes, kaip sako, – delnai niežti.

Tituluota menininkė

Zita nėra eilinė kūrėja, kuriai paklūsta teptukas. Ji – profesionali dailininkė, turinti tai liudijantį Meno kūrėjo statusą. Jį moteris gavo kiek daugiau nei prieš dvejus metus.

„Dėl viso nuėjau ilgą ir sunkų kelią, todėl dabar šypseną kelia, kai per pandemiją savyje meninių gebėjimų atradę, mėnesį ar du patapę žmonės galvoja, kad jie yra dideli menininkai“, – tam, kad tokia taptų, Z.Jusevičiūtei-Tarasevičienei prireikė daugiau nei 20 metų.

Per juos moteris nutapė šimtus darbų, surengė daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jos darbai kabėjo ir moderniame muziejuje Pietų Korėjoje, ir ant XXVI a. mūro sienų Italijoje. Kaunietės tapytus paveikslus įsigijo ne vienas kolekcininkas. Surinkusi solidų aplanką, Zita jį nugabeno į Kultūros ministeriją. Ši skelbia, kad, norint gauti Meno kūrėjo statusą, žmogaus kūryba turi atitikti bent vieną iš nurodytų Meno kūrėjo statuso suteikimo pagrindų. Tarkim, asmens individuali ar kolektyvinė meno kūryba yra teigiamai įvertinta kaip profesionalusis menas profesionaliųjų meno vertintojų monografijose, recenzijose ar straipsniuose, paskelbtuose leidiniuose, rekomendacijose ir taip pripažinta profesionalia meno kūryba. Asmens meno kūrinių yra įsigiję Lietuvos arba užsienio valstybių nacionaliniai muziejai ar galerijos. Įvertinusi Zitos patirtį ir jos darbus, ministerija kaunietei suteikė Meno kūrėjo statusą. Jis – ne tik garbė, bet ir socialinės garantijos, užtikrinančios kūrėjo saugumo, orumo jausmą, sudarančios geresnes sąlygas meno kūrybai, jos rezultatų sklaidai.

„Kitaip tariant, ilgus metus dirbau dėl vardo, o dabar vardas dirba man“, – šypsojosi pašnekovė.

Maksimalistė: mažos drobės ne Zitai – jai reikia plačių erdvių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Išlaisvina vaizduotę

Abstrakcionizmo gerbėjus Z.Jusevičiūtė-Tarasevičienė džiugina ryškiais potėpiais ir visiška laisve. Tapyti tai, ką nori kiti, bet ne jos širdis, kūrėja esą negalėtų. Todėl užsakymus ji priima labai retai.

„Jei tik išgirstu, kad žmogus paveikslą nori derinti prie sienų arba prie užuolaidų, pasiūlau peržiūrėti mano jau turimus darbus“, – šių, anot dailininkės, visa aibė. Vieni – baigti, kiti – padėti į šalį ir tebelaukiantys, kada ant peties nutūps mūzos. Paklausta, kokiame pavidale jos ją lanko, Zita šyptelėjo. Kartais tai būna eilutė iš perskaitytos knygos, kartais – mintyje užstrigęs netikėtas kino juostos kadras ar įkvėptas gaivaus oro pliūpsnis. Tada rankos pačios kyla, o ant drobės lieka vaizduotę budinantys aliejinių dažų pėdsakai. Abstrakcionizmas, pasak kūrėjos, tuo ir yra žavus, kad kiekvienas žmogus jį mato savaip. Antai priėjus prie vieno iš Zitos paveikslų, aš pamačiau kojas į vandenį merkiantį pelikaną. Darbo autorė – pursluose besitaškantį delfiną.

„Čia Kaunas?“ – per žingsnį nutolusi nuo paveikslo su pelikanu akis įsmeigiau į kitą.

Nors drobėje mačiau Senamiesčio ir Katedros siluetus, kūrėjos užmanyme konkretaus miesto ar architektūrinio statinio nebuvo. Pati drobė dienos šviesą išvydo prieš karą Ukrainoje.

„Jei atidžiau pažiūrėtumėte, kažkokių užuominų pamatytumėte. Greičiausiai, pasąmonė siuntė žinią“, – į drobę atsigręžė autorė.

Kuklios namų sienos

Vaikais savo darbus vadinančiai kūrėjai, skirtis su jais nesunku. Ne sykį girdėjusi, esą tėvai – lankai, atžalas tarsi strėles paleidžiantys į gyvenimą, šiuo posakiu vadovaujasi ir kūryboje. „Klausiate, ar turiu nuolatinių klientų? Šiais laikais žmonės žiūri, kad turėtų duonos, o ne paveikslų. Jei jau perka, tai vos ne visam gyvenimui“, – Z.Jusevičiūtė-Tarasevičienė prisiminė vieną sutuoktinių porą.

Šiais laikais žmonės žiūri, kad turėtų duonos, o ne paveikslų.

Peržiūrėję kūrėjos darbus, po kurio laiko jie grįžo atgal ir įsigijo net dešimt paveikslų. Visai jais žadėjo puošti savo namus.

„Po kurio laiko sutikau juos ir klausiau, ar nepabodo tie patys paveikslai. Atsakė, kad kas kažkiek laiko apkeičia darbus vietomis, todėl kaskart jie atrodo kaip nauji“, – paklausta, kaip atrodo jos pačios namų sienos, Z.Jusevičiūtė-Tarasevičienė patikino, kad jos neperkrautos.

Ant kelių kabo pačios tapyti darbai, o virš židinio – garsiojo peizažisto Ivano Šiškino paveikslas.

„Su metais darbai įgauna vis didesnę vertę. Kelios mano bičiulės juokauja, kad mane reikėtų nustumti nuo Prisikėlimo bažnyčios stogo, tada oho, kaip šoktelėtų paveikslų vertė“, – menininkė tikino, kad ją ir dabar gerai žinanti, todėl ir į derybas nesileidžia. – Norėjo viena moteris įsigyti mano paveikslą. Pasiūlė 200 eurų. Atsisakiau. Geriau laikysiu savo anūkams ir vaikams.“

Šie, pasak kūrėjos, jos talento nepaveldėjo, o vaikaičiai mielai į rankas ima teptukus ir, kai turi progą, įsmunka į Zitos studiją. Klausia jos patarimų ir nuomonės.

„Vienai anūkei labai neblogai sekasi kubizmo technika. Kas čia žino, gal ir paseks mano pėdomis“, – jei ir netaps profesionalia menininke, prie drobės įgytos žinios, Z.Jusevičiūtės-Tarasevičienės manymu, nepakenks. – Menininku, kaip ir mokytoju, gali būti ne kiekvienas. Išmokti techniką įmanoma, juk net meškos piešia, bet jutimas duotas iš aukščiau.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kestas

Kestas portretas
Super darbai, nereali paroda! Sekmes!

išaiškinimas miesčuoniui

išaiškinimas miesčuoniui portretas
Už paveikslą koks miesčionis menininkei pasiūlė 200 EUR :) Už tuos 200 EUR tegul perka kokį sijoną ar batus, o paveikslas turi kainuoti bent 2000 EUR.

Pagarba menininkei

Pagarba menininkei portretas
Pagarba menininkei. Įdomūs kuriniai. Ir Kauno diena nors kartą susiprato pirmame puslapyje rašyti ne apie karą , kuris visiems jau nusibodo, o apie menininkę. Žmonės ne vien apie karą Ukrainoje galvoja, galvoja ir apie meną Lietuvoje.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių